Evoliucija – Amžinas Gyvenimo Variklis

Evoliucija – Amžinas Gyvenimo Variklis

Gyvenimas yra nenutrūkstama Evoliucija. Gamta (platesne prasme) nuolat vystosi, evoliucionuoja, nes tame ir yra jos egzistavimo prasmė, Gyvenimo prasmė. Viskas randasi nenutrūkstamame judėjime.

Mokslas pavadino žmogų Homo sapiens – „protingas Žmogus“, ir nusiplovė rankas. Jis konstatavo šią aplinkybę kaip įvykusį faktą, aukščiausią pasiekimą, kurį žmogus tik ir gali pasiekti. Mokslas tarsi padėjo riebų tašką jo vystymuisi. Jeigu akimirkai įsivaizduoti, kad taip galėtų atsitikti, pats Gyvenimas staiga nutrauktų savo egzistavimą, nusprendęs, kad jo užduotis yra įvykdyta! Laimei, viskas vyksta visiškai atvirkščiai: gyvenimas nesustoja pats ir neleidžia sustoti žmogui, pasitraukti iš evoliucinio kelio vystymosi distancijos. Imkime ir pamąstysime apie tai. 

Nuo gyvybės atsiradimo Žemėje praėjo daug milijonų metų. Šis etapas baigėsi  formavimu žmogaus – būtybės, kuri yra universali pagal savo anatominę sandarą, fiziologinius bei psichinius procesus. To dėka žmogus užėmė ypatingą vietą Gamtoje: 

  •  tik jis apdovanotas artikuliuotos kalbos gebėjimu;
  •  tik žmogus gali kurti, mąstyti, kelti idėjas bei jas realizuoti;
  •  tik jis gali įsisąmoninti save, savo vietą šiame pasaulyje ir pertvarkyti jį.

Taip, čia lyg ir baigiasi jo formavimosi ir tapsmo etapas. Toliau prasideda tikroji Žmogaus Evoliucija, jo, savęs pažinimo, vystymosi etapas. Šiame Kelyje žmogus gali įgauti, o tiksliau - susigrąžinti fizinį ne mirtingumą, supergalimybes – tokias, kaip teleportacija (kilnojimasis į bet kurį erdvės tašką kaip Žemėje, taip ir Visatoje, kartu su savo fiziniu kūnu). Jis galės vien tik minties pagalba materializuoti daiktus, iš pradžių bedvasius, o vėliau gyvosios Gamtos objektus, tapdamas Jos Kūrėju, o ne karaliumi!

Apie tokias perspektyvas Žmonija galėjo tik svajoti. Daugelių tūkstantmečių bėgyje žmogus prisimena „prarastą rojų“. Tai ir yra atmintis apie buvusią galybę, kurią jis, iki jam ateinant į Žemę, kažkada turėjo. Atsiminimai apie tuos legendinius laikus atsispindėjo visų pasaulio tautų pasakose, legendose, mituose. Čia ir kilimas-lėktuvas, nematoma kepurė, stebuklingoji staltiesė, rusų liaudies herojus Jemielia su jo „lydekai paliepus – man panorėjus“. Būtent siekimas grąžinti prarastas galimybes, tų laikų ilgesys paskatino Žmoniją mokslo ir technikos pažangai. Tai buvo savita surogatinė Evoliucija- žmogaus traktavime.

Vakarų žmogus nuėjo sudėtingu keliu. Lengvesnį kelią pasirinko Rytų žmonės ir gerokai pažengė šioje srityje. Pakanka prisiminti legendas apie Tibetą, Šambalą, apie Amžinos Jaunystės Šaltinį. Daugelis žinių išnyko amžinai, daugelis  atgimsta dabar. Naujų Žinių (Priesakų) įsisavinimo sunkumas ne tame, kad jos slepiamos nuo mūsų. Problema tame, kad žmonės nėra pasiruošę jas priimti, o juo labiau – pasinaudoti jomis. Jos, mūsų šviesuoliams, pasirodė naivios ir primityvios. Kad gautos Žinios, sveikatos atžvilgiu, duotų apčiuopiamus rezultatus, jas reikia priimti ir suprasti iki DNR molekulės lygmens – kiekvienoje organizmo ląstelėje, susiliejus su jomis!

Kad to pasiekti, daugeliui tenka „laužyti“ save, atsisakant brangių ir įprastų gyvenimo kredo (dogmų, stereotipų). Tenka mokytis daryti teisingą Pasirinkimą, o tai didelis darbas, reikalaujantis sąžiningo požiūrio į save, kritiško savo asmenybės įvertinimo.

Sutikite, kad toks darbas su savimi, ne kiekvienam pagal jėgą. Tačiau kitų, lengvesnių kelių, kad atskleisti savyje supergalimybes ir supergebėjimus, neegzistuoja. Jų nėra! Tai Gamtos savisaugos mechanizmas: tobulu gali tapti tik visiškai, visais atžvilgiais harmoningas Žmogus.

Gamta yra priversta įjungti savisaugos mechanizmą ir naikinti savo kūdikį – žmogų, dėl tos priežasties, kad baisus ne jis pats, su savo mokslo ir technikos pažanga. Jai baisus neharmonizuotas žmogus, veikiantis ją savo galingu, nesuvaldomu minties potencialu, savo psichine energija. Žmogus, nemokantis kontroliuoti savo psichinio potencialo, gali padaryti ir jau daro anomalines korektyvas Gamtos procesuose, pasmerkdamas žūčiai ne tik save, bet ir Būtį, pilna šio žodžio prasme, tai yra Gyvenimą kituose Subtilaus Pasaulio Lygmenyse!

Mokslininkai nustatė, kad Žemė yra gyva būtybė, viena kategorija aukščiau organizuota ir žymiai intelektualiau išvystyta, nei žmogus. Ji turi savo mąstantį potencialą. Žmogus – Žemės kūdikis, ir kiekvienas iš mūsų – jos Šeimos narys. Įsivaizduokite, kad šeimoje atsirado agresyviai nusiteikęs žmogus. Aišku, viską galima nurašyti ligai ir tuo pagrįsti jo nesuvaldomą agresiją, isteriją, kuri provokuoja nuodingos psichinės energijos išmetimą. Galima! Bet nuo to kitiems šeimos nariams ne lengviau. Tokiu atveju išeitis viena – kokiu nors būdu izoliuoti arba neutralizuoti agresorių! Sekantys įvykiai ir veiksmai – jau šeimos narių pasirinkimo pasekmės. 

Panašiu būdu reaguoja mūsų motinėlė Žemė. Jai, kaip labiau išsivysčiusiai būtybei, pernelyg sunku kentėti žmogaus agresyvios psichinės energijos išmetimą. Ji imasi adekvačių žingsnių, kad atvesti į protą savo neišmintingą kūdikį! Žmonija rimtai serga. Šios ligos rezultatas – niekuo nepagrįsta agresija, pasireiškianti galingu nuodingos, viską griaunančios psichinės energijos išmetimu į aplinkinę erdvę. Tokį elgesį pateisinti neįmanoma.  

Štai kodėl klausimas apie sveikatą ir išlikimą apskritai išsikeliamas į pirmą vietą. Visų kitų problemų sprendimas ateis savaime, kai kiekvienas žmogus (nesižvalgydamas į aplinkinius) išmoks būti sveikas ir nustos nuodyti gyvenimą ne tik sau, aplinkiniams, bet ir pačiai Gamtai. Kadangi giminė  sukoreguoti žmogaus negali, tai daryti priversta Gamta. Negalima išgydyti ligonį, jeigu jis pats to nenori. Kad būti sveiku, reikia to panorėti! „Žmogus viską gali, bet neįmanoma jį priversti panorėti!“

Daugelis žmonių viską kas pasakytą priims kaip kažkieno fantazijas ir pasakas: „Šito negali būti, todėl, kad negali būti niekada!“ Ir kiekvienas  savotiškai teisus. Lygiai taip pat atsakytų, daugelio nemylima, šlykšti būtybė – vikšras, ropojantis šakomis ir ėdantis lapiją, jeigu jam papasakoti, kokia nuostabia peteliške jis taps netolimoje ateityje! Kaip visi grožėsis ir žavėsis ja. Praėjęs Evoliucijos etapą – lėliukės stadiją, vikšras aptiks, kad jis iš tikrųjų įgavo sparnus ir skraido, kad tapo pačia nekenksmingiausia ir puikia būtybe pasaulyje.

Pagalvok apie vikšrą (Paolo Coelho alegorija)

Vikšras didžiąją gyvenimo dalį praleidžia ant žemės, pavydėdamas paukščiams ir piktindamasis dėl savo likimo ir formos. „Aš pati nelaimingiausia būtybė pasaulyje, – galvoja jis. – Bjauruolis, atstumiantis ir pasmerktas tik šliaužioti žeme“. Visgi vienąsyk motina Gamta paprašė jį padaryti kokoną. Vikšras nustebo (jis niekada iki šiol nedarė kokonų), pagalvojo,  kad padarys sau kapą ir pasiruoš numirti. Nors ir nelaimingas  gyvenime, jis pasiskundė Dievui: „Tik  pripratau prie esamos padėties, Viešpatie, tu atimi  tą nedaugelį, ką aš turiu“. Nusivylęs jis susisuko į kokoną ir ėmė laukti pabaigos. Po keleto dienų vikšras pamatė, kad virto gražiu drugeliu. Jis sugebėjo skraidyti danguje ir neapsakomai žavėjosi tuo! Ir buvo labai nustebintas gyvenimu ir Dievo sumanymais.  

Mūsų laužymas – tai ir yra lėliukės stadija. Čia egzistuoja vienas „bet“! Vikšro Evoliucijos procesas Gamtos yra pastatytas „automatiniam veikimui“, niekas neklausia vikšro ar jis nori tapti drugeliu, ar ne.  Dar kaip panorės ir skris, kaip gerutis! Bet žmogus šiame Pasaulyje – ypatingas straipsnis: jo Pasirinkimas yra Įstatymas visai Kūrinijai ir Dievui tame tarpe! Kūrinijai reikalingas Mąstantis Žmogus, o ne biorobotas.

Todėl žmogaus pasirinkimą ne valia, kam nors, kritikuoti arba aptarinėti, bet jokiu būdu nenuima nuo jo atsakomybės už pridarytą. Ką jis gaus savo neteisingo Pasirinkimo dėka – tai jo asmeninės problemos, ir už jas taip pat niekas neatsako. Šiuo Dėsniu Subtilus Pasaulis atsiribojo nuo mūsų gudrybių.

Kiekvienas pats atsako už savo Pasirinkimą. Savo Evoliucijos kryptį, kiekvienas iš mūsų, taip pat turi pasirinkti pats, įvykdyti ją savo noru, be kažkieno komandos ir savo rankomis. Bet jis gaus pagalbą Iš Viršaus, jeigu tai tikra Evoliucija. Šiuo atveju Žmogaus Pasirinkimas Subtiliam Pasauliui – iš tikrųjų Įstatymas, įpareigojantis Jį suteikti Žmogui visokią pagalbą, apsaugą ir palaikymą.

Šiuolaikiniai galvos smegenų tyrimai parodė, kad žmogus, šio nuostabaus organo panaudojime, praktiškai nesiskiria nuo „savo jaunesniųjų brolių“ – primatų.  Padidinti arba išplėsti šias galimybes, intelekto vystymosi dėka, neįmanoma.

Iš to seka, kad žmogus, koks yra dabar, nėra toksai jau universali ir tobula būtybė. Savo tobulumą jis labiau linkęs deklaruoti, paversdamas jį kultu. Apie tai mus perspėjo dar prieš du tūkstančius metų: „Jums reikia atgimti iš aukštybės“[14].Drugelio išėjimas iš kokono – tai ir yra jo tikrasis gimimas.        

Tuo mus norėjo įspėti nuo mėginimų slopinti Evoliuciją, nuo pačios minties ilsėtis ant laurų. „Gimti iš aukštybės“ – tai ir yra tikrasis žmogaus gimimas, jo Evoliucijos išeities taškas! Procesas, kaip jūs suprantate, sunkus ir skausmingas, kadangi įgyvendinamas sąmoningai, savo rankomis ir savo gera valia, niekam neniukinant.

Evoliucijos idėja slypi tame, kad pirmapradžiai, įkuriant Visatą, Subtilus Pasaulis visoms gyvosioms būtybėms sukuria sąlygas, artimas idealioms. Šiame etape vyksta prisitaikymas prie pasiūlytų sąlygų, lydimas gamtos sunaikinimu. Pirmojo etapo užduotis yra privesti žmogų prie neišvengiamo būtinumo suvokti viską, kas yra pridaryta – su be alternatyviu išėjimu į Evoliuciją.

Šis žingsnis ženklina antrojo etapo pradžią, kai evoliucionuojantis Žmogus (bet toli gražu ne Žmonija) užduoda Gamtai (Gyvenimui) savo programas.

Tai reiškia, kad Evoliucijos procesas nebaigtas, jis tik prasideda. Kokia jo prasmė? Sutinkamai su pranašų ir aiškiaregių prognozėmis, ateina auksinis amžius – Harmoningo Gyvenimo suklestėjimo amžius, kai nebebus ryškiai išreikštos priešybių kovos, kuri dabar stebima visuose mūsų Būties aspektuose. Visi bus laimingi, sėkmingi ir gyvens be galo ilgai. Gims dieviški vaikai su unikaliais gebėjimais. Tai iš tikrųjų taip. Gyvenimas turi pasirodyti visame savo puikume.    

Tačiau stebuklų nebūna. Į šviesią ateitį iš pradžių turi ateiti tėvai, galintys užauginti tokius vaikus, kurie  atves juos į tą pasaulį.

Jūs paklausite: „Kokios valstybinės struktūros  bei institucijos turi pasirūpinti tokių dieviškų tėvų paruošimu ir auklėjimu?“ Niekas niekam pas mus neskolingas, ir rūpintis kažkokiais nenormaliais („normalaus“ žmogaus požiūriu), anomalininkais bei fantazuotojais niekas nesiruošia! Valstybinės struktūros liks ištikimos 99 % savo elektorato ir nueis su jais iki galo – į Nebūtį.

Todėl auklėti ir mokyti tokie tėvai pradžioje turės patys save – vardan savęs ir savo busimų vaikų! Vienas procentas išlikusių žmonių turės pasikliauti tik į savo jėgomis ir resursais, įveikdami nesupratimą, o kartais ir įnirtingą pasipriešinimą iš žūstančio pasaulio pusės, pasaulio, kuris turi savo rūpesčius ir žaislus! Vienu žodžiu, kare kaip kare!


[14] Jonas, 3 : 7.

Atgal... Turinys Toliau...