Knygos apžvalga

Knygos apžvalga

Nemuškite man per ranką,
geriau pažiūrėkite – į ką jinai rodo!

Gerbiamieji skaitytojai, siūlome jums susipažinti su tuo Pasauliu, kuriame mes su jumis gyvename, ne išgalvotu, o realiu! Iš anksto atsiprašome, kad informacija jums pateikta štai tokioje formoje ir teikiame ją mes, paprasti žmones. Visa Žmonija trokšta ir pasiruošusi išgirsti kažką panašaus iš Popiežiaus, valstybių prezidentų, sveikatos apsaugos ministrų lūpų, iš mokslo akademijų spaudos centrų, tik ne iš tokių pat eilinių, paprastų, gyvų žmonių! Daugumai tai yra pats skausmingiausias smūgis savimeilei, bet čia nėra jokios mūsų kaltės! Ką padarysi, jeigu mokslui ir valdžios vyrams tAI neįdomu?! Bet: „Kiekviena civilizacija tam tikrame amžiuje turi galimybę išaukštinti arba sugriauti save. Jeigu daromas pasirinkimas pakilimo naudai, atsiranda impulsas, kuris leidžia pasirodyti teorijoms apie prarastus Esamybės Įstatymus“.

Kad turėti konkretesnį supratimą apie išeities kelius, kaip išvengti Karmos smūgių, išmokti lavinti savyje Kristaus Sąmonę (Išplėstinę Sąmonę), nukreipti proto veiklą Evoliucijai (Gyvenimui), iš pradžių išanalizuosime visą tą informaciją, kuri yra žinoma Žmonijai.

Subtilaus Pasaulio iliuzijos ir realybė

Žmonės, gavusieji ateistinį auklėjimą, dažnai užduoda klausimą: „Jeigu Dievas egzistuoja, tai kodėl Jis nematomas?“ Nematomas mums yra ne tik Dievas, bet ir visas tas Subtilus Pasaulis, kur gyvena tokie pat Žmonės, kaip ir mes, bet turintys kitokias galimybes. Jų nematomumo priežastis glūdi ne tik ribotuose penkių mūsų jutimo organų ir Sąmonės galimybėse. Tikra priežastis yra šių žmonių egzistavimas visiškai kitame erdvės ir laiko kontinuume, kurio pagrindinė dalis – Sąmonės lygmens vektorius.

Mes, Žemės žmonės, gyvename erdvės ir laiko kontinuume, kuris grindžiamas skaičiumi p „pi“ = 3, užtikrinančiu Sąmonės atsiradimą, formavimą ir vystymą. Mūsų Visatos Dievas ir Subtilaus Pasaulio žmonės gyvena erdvės ir laiko kontinuume, kuris grindžiamas skaičiumi „pi“ = 4, jau turinčio būtinybę pasiekti tam tikrą Sąmonės lygmens lygį.

Subtilaus Pasaulio žmonės sugeba mus matyti, būti šalia, mums padėdami, bet mes, su savo neišvystyta Sąmone, jų matyti negalime. Mūsų, Dievo bei Subtilaus Pasaulio, suvokimas, našus bendradarbiavimas su Jais galimi tik išplėtus Sąmonės galimybes. Ryšio kanalą su Dievu bei Subtiliu Pasauliu turime kiekvienas iš mūsų, jis vadinasi „Aukščiausiasis Aš“. Tiktai dėl mūsų neišprusimo Pasaulio pažinime niekas iš žmonių nemoka naudotis šiuo Kanalu, nors žinias apie jį ir suradimo būdus savo laiku atnešė Jėzus Kristus. Būtent Jo garbei šis Kanalas pavadintas Išganymo Kanalu, Jėzaus Kristaus Kanalu.

Smulkiau apie jį jūs sužinosite iš mūsų knygų.

Pasaulio Sukūrimo Istorija

Neatmenamais laikais buvo situacija, kai Išryškinto Pasaulio kaip tokio dar nebuvo, egzistavo absoliuti Nebūtis, pagal mūsų terminologiją – Antipasaulis. Pasaulio nebuvo dėl tos priežasties, kad dar nebuvo Kūrėjo, kuris turėjo iš pradžių sukurti save, suformuoti Sąmonę bei Protą.

Antipasaulyje, nors tai ir yra Nebūtis, visada egzistavo judėjimas energijos srautų pavidalu. Taigi, visada egzistavo elementarios antidalelės, kaip tam tikro potencialo, krūvio nešėjos. Jos, būdamos nepertraukiamame judėjime, nuolat susiduria tarpusavyje. Kažkokiu tai momentu šiame pirmapradžiame chaose atsirado dalelė, kuri pradėjo traukti susiduriančias su ja kitas daleles, apjungdama jas į beformę energijų sankaupą. Ši dalelė, kuri prisiėmė kuriamąją funkciją, neišvengiamai turėjo evoliucionuoti, aktyvuodama proto elementus, pirmapradžiai įdėtus kiekvienoje Antipasaulio dalelėje. Tai yra proto atsiradimo prielaidos, o tai reiškia ir gyvenimo, egzistavo visada. Visa kita – jau detalės ir laiko klausimas.

Pirmagimė promaterijos sankaupa augo, formavosi į tam tikrą bazę, „kertinį akmenį“, „plytą“, ant kurios pradėjo formuotis, nuo sankaupos pumpuravimo būdu atsiskyrusios esybės, kol kas niekuo nepriminančios gyvas būtybes, juo labiau protingas. Visgi tai jau buvo sutvarkytas iki tam tikro laipsnio protingas gyvenimas, lyginant jį su aplinkiniu chaosu.

Taigi, palaipsniui transformuodamasis ir evoliucionuodamas, per laikotarpį, kurį galima pavadinti laiko begale, mūsų Kūrėjas – Dievas Tėvas Savaofas formavo save ir panašius į save – bendraminčių kolektyvą – iš pradžių Antipasaulyje, o po to jau išryškintame, materialiame pasaulyje, kur palaipsniui transformavo save į šiuolaikinio pavidalo Žmogų. Gerbiamieji skaitytojai, tie iš jūsų, kas evoliucionuos, pasiekę Dievų Lygį, kur moko kurti Visatas, studijuos discipliną vardu „Pasaulio Sukūrimas“ daug detaliau ir išsamiau, išlaikydami egzaminus, o kol kas mes jums duodame tik Sukūrimo idėją, kurią žmogaus protas talpina su dideliu vargu.

Palaipsniui Kūrėjas ir jo draugai išmoko formuoti ir vystyti Išryškintą materialią Visatą su Jos (tegul pradžiai primityviomis) spinduline ir baltymine gyvenimo egzistavimo formomis. Problemų buvo daugybė. Pavyzdžiui, reikėjo izoliuoti Visatos materiją nuo priešiškos antimaterijos, tuo pačiu išsaugant jų vienumą - materialaus pasaulio aprūpinimo Antipasaulio energijomis pavidalu, kurių dėka jis egzistuoja. Išaiškėjo dar viena problema – kaip materialiame pasaulyje išvengti antimedžiagos kritinės masės atsiradimo, po kurio seka anihiliacija – momentalus sprogimas, naikinantis visą Visatą. Be to, mūsų Išryškintas Pasaulis yra miražas, suformuotas nuolatiniu abipusišku antidalelės perėjimu į dalelę, ir atvirkščiai. Šiam laikui šios problemos yra sėkmingai išspręstos ir veikia automatiškai.

Pasaulis šiuolaikinėje formoje yra lyg grandinėlė iš septynių Visatų, sutalpintų Gyvenimo Spindulyje, kurio šaltinis yra mūsų gerbiamas Kūrėjas, Dievas Tėvas Savaofas, vienintelis Žmogus visame Pasaulyje, kuriam nėra žinomos reinkarnacijos, o tai reiškia, nėra žinoma mirtis. Visą, galvoje netelpančią, transformacijų grandinę, nuo elementarios antidalelės iki Žmogaus Kūrėjo pavidalu, Jis praėjo ne per reinkarnacijas, ne per milžinišką mirčių grandinę su sekančiais persikūnijimais, o paties save transformacijos būdu. Jūs pasakysite, kad tai neįmanoma! Taip, neįmanoma visų Visatų žmonių guotui, bet pasirodė įmanoma Kūrėjui, Dievui Tėvui Savaofui. Tokiam Žmogui, iš didžiosios raidės, ne nuodėmė pasimelsti, tuo išreiškiant padėką, už visą tai, ką Jis sukūrė. Ką būtent mes ir darome, kalbėdami maldą „Tėve mūsų“. Mes joje kreipiamės būtent į Kūrėją.

Bet septynios visatos atsirado ne iš karto. Viskas, žinoma, prasidėjo nuo pirmos mažučiukės Visatos, su vienintele Saulės sistema, nuo pirmo uždegto šviesulio. Šio proceso aprašymo atgarsiai sutinkami Biblijoje, kur Dievas sukūrė Pasaulį per septynias dienas. Tik Biblijos autoriai nesiteikė iššifruoti – ką reiškia žodis „Pasaulis“. Pasaulį galima suprasti kaip Žemę, Visatą, o galima ir kaip visą apgyvendintą Kūriniją, kuri kol kas susideda iš septynių Visatų. Be to, nebuvo patikslinta pačios „dienos“ trukmė, o jinai, kaip paaiškėjo, turi įvairias reikšmes. Mūsų supratimu – tai laikotarpis nuo aušros iki saulėlydžio, vidutiniškai lygus 12 valandų. Dievų supratimu diena– tai Visatos gyvenimo trukmė, nuo jos užgimimo iki suskleidimo. Bet jeigu yra diena, tada turi būti ir naktis? Taip ir yra. Naktis, vienai pamainai arba Visatų septynetui su jų Dievais, yra poilsio bei patirties įprasminimo laikas, atlikto darbo apibendrinimas. Kitai Dievų septyneto pamainai – tai darbo pradžios laikas, savo Visatų išskleidimas.

Tokiu būdu, jeigu suskaičiuotumėme laiką nuo pirmosios Visatos sukūrimo iki mūsų, septintosios, pagal Dievų matus iš tikrųjų gaunasi septynios dienos (pamainos, ciklai), tai yra Biblija iš dalies teisi.

Taigi, kas toks yra šis Pasaulis? Mūsų Visata – didžiulis gyvas organizmas, tankiai apgyvendintas žmonėmis. Visatoje apie milijoną Galaktikų, kiekvienoje iš jų apie milijardą saulės sistemų. Vien tik Galaktikoje, kuri vadinasi Paukščių Takas, yra apie 200 milijardų saulės sistemų.

Viso Visatoje yra gyventojų, kurių skaičius skaičiuojamas vienetu su devyniais milijardais nulių. Pagal formą Visata panašį į rutulį, o pagal struktūrą pateikiama, kaip apversta piramydė (žr. schemą Nr. 2). Dievo Pasaulis – Jo administracija, valdymo aparatas, arba, pagal mūsų įsivaizdavimą, Rojus, schemoje – piramidės pagrindas. Dievo Pasaulis yra neribotų galimybių Pasaulis, kur egzistuoja tik viena gyvenimo forma – nebaltyminė, spindulinė, nemirtinga, mums nematoma. Šis Pasaulis sudaro vieną dešimtąją dalį procento nuo visų Visatos gyventojų.

Visi Visatos žmonės, kaip ir pats Dievas, – tokie pat , kaip mes su jumis, gyvi ir įsikūniję, gyvenantys tokioje pat žemėje. Randasi jie septyniuose Visatos energetiniuose lygiuose, mums nematomi, bet vienas kitam pasirodo materialiuose kūnuose. Mes, Žemės gyventojai, atvirkščiai, išstatyti prieš juos visuotinei apžiūrai ir esame ypatingo dėmesio objektai, jų pastangų bei darbų įgyvendinimo ir realizacijos sfera.

Tiems iš jūsų, kas neturėjo laimės matyti mūsų Visatos Dievą Jehovą, siūlome Jo portretą.

Žemė yra Visatos lopšys ir Dievo vaikų darželis, vienintelė apgyvendinta planeta Visatoje, kuri randasi mūsų materialiajame pasaulyje, Trečiajame Matmenyje. Schemoje ji randasi piramidės smaigalyje. Erdvėje žemiau mūsų sąmoningo gyvenimo negali būti iš principo – nei baltyminėje, nei spindulinėje formoje. Tai ir yra absoliuti Nebūtis, nors ten gali išgyventi virusai ir bakterijos. Iš vienos pusės, gyvenimas Žemėje nuolat yra pasienio būklėje, tai yra permanentinio sugriovimo būklėje. Bet iš kitos – tik mūsų materialiajame pasaulyje gali užsimegzti, gimti nauja gyvybė – vaikai, kačiukai, šuniukai, varlytės ir kita gyvūnija.

Visa Visata yra suaugusių žmonių, gyvulių ir paukščių, išeivių iš Žemės ir tų planetų, kurios vykdė jos funkcijas anksčiau, Pasaulis. Gyvena jie ne šiaip sau kituose Išmatavimuose, tas pasaulis skiriasi tik Sąmonės atvirumo (praregėjimo), lygmens laipsniu.

Bet kad mūsų besigriūnančiame, neamžiname pasaulyje galėtų užsimegzti gyvenimas, visa didžiulė Visata ir pats Dievas priversti nukreipti į Žemę, jos palaikymui, visą laisvą energiją. Štai kodėl mūsų Žemė yra vienintelė tokia planeta Visatoje! Antrajai, panašiai, neužteks Visatos resursų, o tai reiškia, kad žmogaus idėja materialiame pasaulyje sutikti proto brolius, visiems laikams liks tiktai svajone...

Mūsų pasaulis , nuo septynių Lygių Subtilaus Pasaulio, skiriasi tik gyvenančių Žemėje žmonių Sąmonės lygmeniu. Jo 2 – 5 procentų Sąmonės atvirumo ir įsisąmoninimo diapazonas leidžia suvokti ir matyti aplinką labai siaurame , mums matomo materialaus pasaulio spektre. Neturėdamas galimybės pamatyti ir įvertinti neapimamą Tikrąjį Pasaulį, žmogus negali (o ir nenori) naudotis visais Jo pranašumais, gėrybėmis ir Jo pagalbos bei apsaugos galimybėmis.

Nors saugoti mus reikia tik nuo mūsų pačių, kadangi pavojaus iš svetur nėra! Bet tam, kad gauti impulsą savo Evoliucijai, Subtilaus Pasaulio žmonės (Visatos gyventojai) priversti ateiti eiliniam atgimimui pas mus, į Žemę. Mes su jumis – vieni iš jų, tie patys kitų planetų gyventojai!

Kadangi Dievo Pasaulyje gyvena Žmonės, turintys beribes galimybes (tame tarpe materializaciją minties pagalba), jie be jokio vargo galėtų materializuoti tokius pat kaip mes, užbaigtame pavidale, be gimimo Žemėje. Bet tai būtų ne žmonės – partneriai, pasekėjai ir įpėdiniai, o biorobotai – nemenantys savo šaknų, netekę pačio svarbiausio kas yra žmoguje – Sielos. Visi bus paklusnūs, geri ir laimingi daunai, nuo kurių teks bėgti pačiam Dievui.

Siela - tai programinis produktas, žmogaus vystymo ir Evoliucijos programų nešėjas, jo šventovė. Gimsta ji Dievo Pasaulyje. Be to, Sielos negalima perrašyti ir dauginti(tiražuoti), ji turi gauti subjekto (į kurį įsikūnija) bei aplinkinio pasaulio valdymo patirtį – pati, be „išankstinio leidimo“, mokydamasi visko „nuo paprasto iki sudėtingo“.

Paimkime, pavyzdžiui, du specialistus kurioje nors srityje. Vienas jų įgijo savo diplomą darbu, liedamas prakaitą, įgydamas profesiją nuo pat pradžių, o kitas jį nusipirko. Skirtumas tarp jų, kaip suprantate, bus labai esminis.

Taip pat ir su Siela: surūdijusio skatiko neverta, jeigu jinai nepraėjo evoliucinio vystymosi kelio nuo elementarios dalelės iki žmogaus ir kiekviename Lygyje neišlaikė atitinkamo egzamino. Kodėl žmogus nenori suprasti tokių paprastų dalykų – didžiulė paslaptis. Skaitoma, kaip savaime suprantamas dalykas, kad Siela mums duota iš Aukštai, kad mes ja pasinaudotume vieną kartą, o kas su mumis ir su Siela bus vėliau – tai Dievo problemos. Tai yra visiškai vartotojiškas ir utilitarinis požiūris, kaip į tualetinį popierių ir sauskelnes.

Pirmapradžiai Siela gimsta korpuskulėje, elementarioje dalelėje, susidedančioje, kaip ir visa Visata, iš Dievo energijos. Jos gimimo prasmė yra būtinumas nueiti kelią nuo korpuskulės iki žmogaus (žr. schemą Nr. 1), pereinant milijonus įsikūnijimų ir persikūnijimų. Kaip jūs jau supratote, šis kelias prasideda pačiame viršuje, Dievo Pasaulyje. Palaipsniui leisdamasi žemyn, Siela paeiliui įsitvirtina, įsikuria visuose septyniuose Subtilaus Pasaulio Lygiuose, įgydama juose gyvenimo įgūdžių. Tokiu būdu, ji palaipsniui gilinasi į materialųjį pasaulį, įgaudama įgūdžius valdyti vis tankesnius materialius kūnus.

Po visiškai nematomos mūsų akims ir žemės prietaisams korpuskulės eina įsikūnijimas į fotoną, elektroną, po to seka atomas. O tai jau sistema. Palaipsniui Siela mokosi valdyti molekulę, kristalą, akmenį, po to eina žolės, augalai, medžiai. Vėliau vyksta laipsniškas gyvų organizmų valdymo įgūdžių įgijimas: Siela mokosi valdyti virusus, mikrobus, bakterijas, vabzdžius, paukščius, roplius, žuvis ir, pagaliau – žinduolius.

Vabzdžiai, žuvys ir dalis smulkiųjų paukščių valdomi kolektyviniu protu, egregorais, kadangi jų smegenys randasi pradinėje, embrioninėje būklėje. Būdama ropliuose, paukščiuose ir žinduoliuose, Siela jau įgyja savo individualių galvos smegenų valdymą.    

Elektronas    Atomas    Sacharozės molekulės modelis
Krikštolas   Mineralas   

  Žolė

Liepos  Herpio virusas   Infuzorija
Voras       Šimtakojis  Omaras
Strazdas   Aligatorius    Liūtas

Susipažinęs su tuo, mūsų protas pradeda protestuoti. Šiuo metu yra sukurta daug filmų apie gyvąją gamtą. Žmogui, juos peržiūrėjus, susidaro nemalonus jausmas dėl to, kad, nežiūrint visų grožybių ir puikybių, gyvenimas gamtoje – vien tik medžioklė, lydima nužudymų ir vienas kito suėdimu. Nejaugi tai Evoliucija?

Siela evoliucionuoja konkurencijos bei kovos už išgyvenimą procese, o ne nuo jausmų pertekliaus, uostant gėlytes. Puikų paveikslą gadinantys žiaurūs medžioklės vaizdai, iš tikrųjų atlieka daug funkcijų. Organizmo gyvenimas fiziniame pasaulyje reikalauja mitinimo ir utilizacijos. Jeigu visi gyvi organizmai maitintųsi žole, augalija Žemėje seniai būtų sunaikinta, o planeta pavirstų dvokiančių lavonų sąvartynu. Kad to išvengti, Sielos Evoliucija ir yra lydima utilizacijos.

Ir, pagaliau, keletą įsikūnijimų gyvendama naminiuose gyvuliuose šalia žmogaus, Siela perima gyvenimo žmoguje patirtį, mokosi, taip sakant, žiūrėdama, įrašo į pasąmonę jo gyvenimo būdą, nieko nepraleidžiant ir neišmetant. Todėl, katino tingėjime ir dykinėjime esančio gyvenimas – iš tikrųjų yra labai atsakingas momentas.       

Visą šį begalinį, erškėčiuotą kelią, kartais užimantį keletą milijonų metų, Siela nueina valdoma Dievo Sąmonės, perduodama iš rankų į rankas Žmonių – Jo bendradarbių. Ją augina su begaline meile ir rūpinimusi. Jai atėjus į žmogų, iš šalies valdoma jos Evoliucija baigiasi. Bet prieš tai iš jos išvalo visas kraugeriškas gyvuliško pasaulio programas.

Siela tampa žmogaus Sąmonės valdoma, nors tik 2 – 5 procentų apimties, bet nuo to prasideda Sąmonės ir Žmogaus Evoliucija. Žmogaus užduotis šiame Evoliucijos etape yra pabudinti savo Sąmonę, išplėtus ir sujungus ją su Siela, kad sąmoningai , kartu su jomis, pasiekti Dievo Sąmonę. Toliau prasideda Sielos sugrįžimo kelias pas save namo, į tėviškę, į Dievo Pasaulį, bet jau kartu su Sąmone ir pačiu žmogumi fiziniame kūne, kuris tam tikrame etape transformuojasi į spindulinį, arba energetinį kūną.

Tai yra pirmame etape Siela mokosi valdyti visus materialiojo pasaulio objektus (nuo korpuskulės iki žmogaus) iš vidaus, sudarydama su jais visumą. Antrame etape žmogus mokosi sąmoningai , iš išorės, valdyti tiek materialiojo pasaulio, tiek ir Subtilaus Pasaulio objektus, faktiškai mokosi valdyti Visatą.

Grįžtant prie Žemės nepaprasto vaidmens klausimo, reikėtų pridurti, kad tik Žemėje Siela gali kartu su organizmu sukurti tarakono, šuniuko, kačiuko, paršiuko ir, pagaliau, žmogaus gyvą kūną. Po vaiko gimimo jo Siela, kartu su tėvais, formuoja, iš pradžių, Sąmonę, po to pasaulėžiūra. Paskui, pradedant nuo 12 metų, tėvai turi bendromis pastangomis padėti vaikui sujungti Sielą su Sąmone. O tai, kai[ jūs suprantate, turi būti padaryta išmaningai ir palaipsniui.

Apie kokį tokių technologijų žinojimą galima kalbėti, jeigu mokslas ir dauguma žmonių, vien tik paminėjus apie jų egzistavimą , išpučia akis.

Jeigu ilgame Sielų Evoliucijos kelyje jų atsijojimas buvo nulinis, tai Sąmonės ir žmogaus Evoliucijos etape šis atsijojimas yra 99,9 %, tai yra, kad realiai labai mažas Žemės gyventojų procentas galės eiti Evoliucijos keliu. Ir tai (Dievo pasaulio supratimu) yra norma, eilinė situacija, maksimumas, kurio Jie tikisi! Be to, daugumai žmonių tai nėra apibrėžtumas, kada sakoma, kad „tai žmogui lemta“. Kiekvienas iš mūsų ateina į Žemę tik su viena misija – eiti Evoliucijos keliu. O tai yra darbas su savimi, nesigailint pastangų, ir visų pirma – Pasirinkimas, kas pradiniame etape sudaro patį didžiausią sunkumą.

Perskaitę iki šios vietos, žmonės paprastai užduoda mums klausimą apie žmogaus gyvenimo tikslą, apie tai, kam Dievui visas tas kuitimasis su mumis reikalingas: nes Jis nemirtingas, pas Jį, iki pilnos laimės, viskas yra. Ir kodėl Subtilus Pasaulis ir Dievas, atvedę žmogų į Žemę, pamiršo duoti jam žemėlapius, schemas bei instrukcijas tam, kad sugrįžti namo?

Dievo atžvilgiu viskas be galo paprasta. Žmogus (o Dievas – ne tik Absoliutas, bet ir gyvas Žmogus su savo kūnu), stojęs į Evoliucijos kelią ir gavęs ne mirtingumą fiziniame kūne, tampa grandimi begalinėje grandinėje, faktiškai tampęs jos įkaitu. Jis jau nebegali išeiti iš Evoliucijos, pareiškęs, kad pavargo ir kad jam tai atsibodo arba nebepatinka. Tokiu atveju nutrūksta evoliucinė grandinė. Maža to, kad žmogus dėl to iškrenta iš jos, jis dar tampa atstumtuoju, nepritapusiu ( netgi, jeigu tai yra pats Dievas).

Viskas yra todėl, kad Gyvenimas Kūrinijoje egzistuoja tarp dviejų Polių – energetinės, arba spindulinės, egzistavimo formos (Subtiliajame, nematomame mums Pasaulyje) ir materialios, fizinės gyvenimo formos, pavaizduotos Žemėje. Jeigu Subtilus Pasaulis atsisakys nešti ant savo sprando fizinį materialų pasaulį, palaikęs save nepriklausomu, Jis akimirksniu pavirs pelke, sustabdęs Evoliuciją. Analogiškai, jeigu žmonės Žemėje išpuiks, kad nėra jokio Subtilaus Pasaulio su Jo Dievu, kadangi žmogus ir taip yra pakankamai savarankiškas, pelke pavirs visa Žemė kartu su Žmonija (šiurpus scenarijus, kurį šiuo momentu žmogus sėkmingai realizavo!).

Tokiu būdu, Subtilus Pasaulis ir Dievas yra sujungti su mūsų materialiuoju pasauliu neišardomu ryšiu, nes šie du Gyvenimo Poliai gali egzistuoti tik veikdami kartu. Maža to, Jie abu egzistuoja pačioje glaudžiausioje, nepertraukiamoje sąveikoje ir veikia kondensatoriaus principu: nenutrūkstamu krūvio – išlydžio režimu.

Kas liečia Dievą, viskas šiame Pasaulyje yra santykinis dalykas. Pats Dievas be mūsų, žmonių, kurie vadina Jį Dievu ir kuriems reikia Jo pagalbos, užstojimo ir Lyderio rolės, nebebus Dievu. Argi mažai yra Žemėje asmenybių, kurios laikomos durnynuose (ir tos, kurios dar kol kas ten nepateko), vadinančių save Kristaus įsikūnijimu, Dievo atstovais Žemėje, napoleonais ir t. t. Tačiau aplinkiniai žmonės jų tokiais nelaiko, todėl elgiasi su jais kaip su dvasiniais ligoniais.

Apie tai, kas tu toks esi ir kiek dydis bei reikšmingas šiame pasaulyje, tau būtinai turi pasakyti žmonės. Dėl to žmogus save realizuoti gali tik į save panašių, bendraminčių aplinkoje. Dievas Dievu tampa žmonių dėka, Jis taip pat realizuojasi tik Jam panašių žmonių aplinkoje (panašus pritraukia panašų).    

Būtent tokiai abipusiškai realizacijai ir reikalinga Evoliucija. Iš to, kas pasakyta, išeina, kad Žmonijai (tarp kitko, ir kiekvienam žmogui atskirai) apie mūsų brandumą ir nepakarojimą taip pat turi pranešti iš Viršaus. O kol kas žmogus, su jo didybės manija, primena subjektą su trikampe skrybėle, kuris teigia esąs Napoleonas.

Žmogui judant į viršų evoliucine vertikale, palaipsniui atsiveria Sąmonė, bet ne kaip faktas, o kaip procesas. Žmogus tuo pačiu lieka gyventi Žemėje, negalvodamas apie jokią mirtį, bet priešingai – pasukdamas savo organizmo senėjimo procesą atgal, siekiant 25-30 metų amžiaus. Iki šiol Žemėje to pasiekdavo vienetai, keletas žmonių per vieną šimtmetį, iš jogų tarpo. Per paskutinius šimtmečius jie ateidavo į Dievo Pasaulį, turėdami fizinį kūną, gaudami ne mirtingumą Žemėje. Savo naują kokybę jie įgaudavo, išėjimo iš šeimos bei sociumo į miškus ir urvus, kaina.

Šis variantas pasirodė visiškai nepriimtinas Vakarų žmonėms. Bet šiuo metu, atėjus į Žemę Apokalipsei ir gavus Asmenybės ir Sveikatos Harmonizacijos Sistemą, mums atsirado galimybė įgyti nemirtingumą esant sociume, neišeinant į atsiskyrėlių buveines.

Apokalipsė nėra Pasaulio Pabaiga, tai – perėjimas iš Žuvų Epochos į Vandenio Epochą. Ji pasireikš tuo kad iš žmogaus bus „išimta iš apyvartos“ mirtis kaip atgyvenusi kupiūra. Visoje neaprėpiamoje Visatoje mirtis egzistuoja tik Žemėje, kadangi visa Visata ir pats Dievas – nemirtingi. Žmogui įgyti nemirtingumą esant fiziniame kūne – pagrindinis jo Evoliucijos kriterijus.

Kalbant apie nemirtingumą, negalvokite, kad ši dovana bus išduodama nemokomai, be darbo. Nemokomai niekur, niekada ir nieko neduoda, už viską reikia mokėti. Už nemirtingumą jūs privalote sumokėti savęs tobulinimo darbu, judėdami pažinimo keliu, kurį davė mums Jėzus Kristus. Viltis į tai, kad nemirtingumo auksinis amžius automatiškai perves visus žmones į tobulą būseną, be pastangų iš jų pusės, yra klaidinga ir pražūtinga. Ne be priežasties Biblijoje, Apokalipsės dienų aprašyme, kalbama, kad vyks skirstymas į teisuolius ir nusidėjėlius. Tiems, kas daužosi į krūtinę, įsirašę į teisuolius tuo pagrindu, kad sako: „Tikiu, Dieve, tikiu“, savęs laikyti tokiais nevertėtų. Teisuoliai yra tie, kas išplėtė savo Sąmonę ne mažiau kaip iki 60 procentų, kas pasiekė gerų rezultatų tobulindamas kūną ir protą, kas eina evoliucinio vystymo keliu, išmoko gyventi harmonijoje su pasauliu ir žmonėmis.

Apokalipsės užduotis yra tame, kad „paskiepyti“ žmogų nuo mirties. Mūsų užduotis – ateiti į Dievo pasaulį ne Sielai pakilus į dangų, dėka to, kad sugebėjai išsaugoti ją švarią ir nekaltą (beje, jos ten tokiame pavidale, kokiame jinai išėjo į Evoliuciją, niekas nelaukia ir nepriims!). Siela, kaip oro balionėlis ant siūlelio, ten visiškai nereikalinga! Jos laukia kartu su žmogumi, su jo Sąmone, galva, rankomis bei kojomis, kaip darbininką ir padėjėją Dievui, bet ne kaip ekskursantą. Be kita ko galimybė žmonėms masiškai pereiti į Dievo Pasaulį atsirado tik su tokio reiškinio, kaip Apokalipsė, atėjimu į mūsų gyvenimą

O dabar klausimas apie tai, kas iš tikrųjų yra žmogus mūsų fiziniame pasaulyje? Jis, fiziniame kūne turi tik 2 – 5 procentus savojo “Aš”. Kiti 95 – 98 % priklauso septyniems jo energetinio kūno sluoksniams, kiekvienas iš kurių yra sujungtas su savo Tikrąja Esybe. Visos septynios Tikrosios Esybės randasi septyniuose Subtilaus Pasaulio Lygiuose – kiekviena savajame. Kadangi joms priklauso 95 – 98 % mūsų „Aš“, būtent jos valdo žmogų, o ne atvirkščiai.

Tikrosios žmogaus Esybės – tai jo Jėzus Išganytojas, kadangi tiesiogiai sujunginėja kiekvieną žmogų su Dievu. Tai reiškia, kad Dievas priklauso kiekvienam iš mūsų, bet ne skirtingoms religijoms ir ne Popiežiui! Į klausimą apie juos Dievas paprastai atsako klausimu: „O kas jie tokie yra?“

Miršta Popiežius.
Prie Rojaus vartų jį sutinka Petras.
– Kuo tu vardu?
– Aš Popiežius!
– Popiežius, popiežius, – po nosim šnibžda Petras, – labai apgailestauju, bet popiežiaus sąraše nėra.
– Bet, bet aš gi buvau Dievo pavaduotojas žemėje!!!
– Dievas turi pavaduotoją žemėje?! – paklausė Petras nustebintas, – Keista, aš nieko apie tai nežinau...
Aš Katalikų Bažnyčios galva!!!
– Katalikų Bažnyčia? Niekada negirdėjau apie tokią... Palaukite, paklausiu Šefo.
– Šefe, – Petras klausia Dievo, – čia vienas keistuolis tvirtina esąs Jūsų pavaduotojas žemėje, vardu Popiežius, ar Jums tai ką nors sako?
– Ne, – atsako Dievas, – bet palauk, paklauskime Jėzaus.
Dievas ir Petras paaiškina Jėzui situaciją.
– Palaukite, – sako Jėzus, – aš pats su juo pakalbėsiu.
Po 10 minučių Jėzus, juokdamas iki ašarų, grįžta atgal.
– Atsimenate žvejų būrelį, kurį aš buvau sukūręs prieš 2.000 metų? Jis IKI ŠIOL EGZISTUOJA!

Aukščiau jau buvo pažymėta. Kad Subtilus Pasaulis ir fizinis pasaulis yra du Gyvenimo Ašigaliai. Pagrindiniai veikėjai šiame spektaklyje – tik Dievas ir Žmogus. Schemoje Nr. 1 būtent jie yra dvi aktyvios Gyvenimo fazės. Jungia juos , kaip Gyvenimo aukščiausio apsireiškimo nešėjus, vienas rodiklis – psichinės energijos turėjimas.

Trivienė Esybė, arba Švenčiausioji Trejybė, Dievo Lygyje atrodo šitaip:

Dievas Tėvas – tai yra Antipasaulis, nes Gyvenimas iš tikrųjų kilo Antipasaulyje iš absoliučios Nebūties. Mūsų Visata taip pat nėra išimtis: Dievas Sūnus – tai mūsų Išryškintas Pasaulis, Visata. Šventoji Dvasia – Dievo psichinė energija, Jo minties energija, kurios dėka šis Išryškintas Pasaulis materializavosi ir egzistuoja tik antidalelės į dalelę abipusiško, nenutrūkstamo perėjimo dėka, kontroliuojamo Dievo minties.

Maža to, žmogus nuo gimimo taip pat gauna tam tikrą Dievo energijos limitą, kurį išnaudojęs – miršta. Nuo Visatos gimimo momento nė vienas žmogus nežuvo ir nemirė atsitiktinai. Visi ,šimtas procentų žmonių, miršta, kai tik išsenka Dievo energija, duota žmogui gimstant.

TrivienėEsybė žmogaus Lygyje išsišifruoja šitaip:

Dievas Tėvas – tai vieninga schema vertikalės formoje, kur žmogus ir Dievas yra sujungti Tikrųjų Esybių grandinėle. Dievas Sūnus – tai žmogus fiziniame kūne. Šventoji Dvasia – žmogaus psichinė energija, pagal savo galingumą ir efektyvumą ne mažiau visagalė, kaip Dievo psichinė energija.

Pagal savo struktūrą ir funkcionalumą ši schema panaši į kompiuterio schemą, Dievas joje vaidina procesoriaus vaidmenį. Vertikalė, susidedanti iš septynių Tikrųjų Esybių, – tai septynios, kompiuterio sisteminio bloko, plokštės. Žmogui lieka monitoriaus ir klaviatūros vaidmuo. Mūsų galvos smegenys – tai organas, kurio pagalba žmogus galvoja, kad jis apie kažką galvoja. O dabar įsigilinkite, kokį pavojų Visatai ir visai Kūrinijai kelia toks Homo sapiens – žmogus, turintis visagalę jėgą, bet vietoj galvos turintis organą, kurio pagalba galvoja, kad jis galvoja!

Kaip matote, teisę tarpininkauti tarp Dievo ir žmogaus turi tiktai kiekvieno mūsų Tikrosios Esybės (Aukščiausiasis „Aš“). Visų kitų struktūrų, asmenybių ir būtybių, ketinimai vykdyti tokias funkcijas bei tarpininkavimą,  bus nenatūralūs, melagingi – jie faktiškai yra apsišaukėliai. Kad būtų įtikinamiau, pabandykite, pavyzdžiui, į savo kompiuterį arba televizorių įdėti dar keletą plokščių (patikimumui). Ką jūs į šį pasiūlymą atsakysite, galima suprasti. Ir būsite teisūs, toks įsikišimas įmanomas tik aparatų kūrėjams, bet ne vartotojams, o mes Žemėje, visi be išimties, esame vartotojai!

Istorija su žmogaus atjungimu nuo Subtilaus Pasaulio prasidėjo maždaug prieš 5.000 metų, kada jis ant tiek įsigilino į materialųjį pasaulį, kad atsijungė nuo savo procesoriaus. Atotrūkis įvyko Lygyje tarp antrosios ir trečiosios Tikrųjų Esybių. Tai įvyko ne kaip pirmapradė nuodėmė arba gundymas, o kaip natūralus evoliucinis procesas, ir jokiu būdu niekas mūsų nekaltina.

Atjungimo schema labai paprasta. Galvos smegenys susideda iš dviejų pusrutulių, kurių kiekvienas specializuojasi savo, būdingai tik jam, funkcijoje. Dešinysis pusrutulis pasąmonės, arba intuicijos pagalba nuolat jungia žmogų (per jo Tikrąsias Esybes) su Visatos Energoinformaciniu Lauku ir pačiu Dievu. Bet informaciją šis pusrutulis gauna ne kaip trokštamus formalizuotus tekstus, formules ar schemas, o neapibrėžtų jausmų, įvaizdžių, asociacijų pavidalu.

Tokiame užšifruotame (elektroniniame) variante žmogus šios informacijos perskaityti negali, ją reikia iššifruoti, iškoduoti į mums įprastą formą, į dvejetainį kodą, kuris susideda iš dviejų funkcijų – „1“ ir „0“, tai yra žmogui, kad išspręsti bet kokią savo problemą, užtenka pasufleruoti – „Taip“ arba „Ne“.

Dešifratoriaus, arba dekoderio, vaidmuo yra paskirtas kairiajam pusrutuliui. Jis iššifruoja gautą informaciją ir tuoj pat perduoda atgal, dešiniajam – realizacijai. Šis procesas vyksta be paliovos, ir ne kaip skystutė vienetukų ir nulių srovelė, o kaip informacijos lavina, nuo kurios užspringtų visi bendrai paimti Žemės kompiuteriai.

Šis procesas yra nenutrūkstamas dar ir todėl, kad tereikia tik bendrame paveiksle pasirodyti papildomam vienetui arba nuliui, kai jis įgauna visiškai kitokį, nepanašų vaizdą, o procesas gali pasibaigti nenuspėjamu rezultatu. Viską reikia perskaičiuoti iš naujo, maža to, šis procesas vyksta be paliovos 24 valandas per parą, kaip du, lavina einantys, priešpriešiniai srautai.

Kaip čia galima kategoriškai teigti, kad „Aš viską žinau“ arba „Tik šioje knygoje yra Tiesa“?Žmogui ištarus šią frazę – kiek vienetukų ir nulių savo galvoje ir Visatos Energoinformaciniame Lauke, jis spėjo ištrinti ir pridėti?! Vienu savo žodžiu mes keičiame Lauko vaizdą neatpažįstamai – „Mes to negalime nuspėt, kaip mūsų žodis atsilieps“[4]! Jeigu atsižvelgti, kad mūsų tik vienoje Žemėje yra 6 milijardai, apie Lauko stabilumą net kalbos negali būti. 

Štai kodėl mes neturime daryti jokių kategoriškų tvirtinimų apie teisumą, apie Tiesą ir jos absoliutų išsamumą! Tokie tvirtinimai korektiški tik jų skambėjimo momentu, sekančią sekundę jie yra apgaulė ir akiplėšiškas melas! Tuo pačiu mes iškart iškrentame iš Lauko, o faktiškai – iš Gyvenimo proceso! Žmogaus viltis, kad egzistuoja 180 Kosmoso Įstatymų arba dar kažkokie mums nežinomi įsakymai, kurių laikymasis garantuoja mums gerovę, yra mitas. Visatoje egzistuoja vienintelis Įstatymas – Vienybės Įstatymas su amžinai judančia, evoliucionuojančia Visata. Pageidaujamo stabilumo Visatoje neegzistuoja, jai tai būtų pražūtis!

Toks yra idealus galvos smegenų darbo variantas, kai yra įjungti du pusrutuliai, dirbantys skaitmeninio kompiuterio principu, sukurto supernanotechnologijų pagrindu. Kas atsitiko žmogui, atsijungus nuo savo „procesoriaus“ ir „imtuvo“ ir likus tik su dešifratoriumi? Kadangi mūsų civilizacija Žemėje ir Visatoje yra išvadinė, galutinė, „baigiamoji klasė“, Dievo Pasaulis negalėjo leisti jos degradavimo, kas atvestų žmogų į urvus.

Šioje situacijoje buvo nuspręsta pakeisti žmogaus skaitmeninį kompiuterį, kuris sutelpa galvoje, senovišku analoginiu, lempiniu, kuris pilnai užėmė visą Žemės Noosferos tūrį, o faktiškai – visos Saulės sistemos tūrį.

Pats pavadinimas „analoginis“ jau kalba pats už save. Kad žmogui vienoje ar kitoje situacijoje patarti, duodant atsakymą „Taip“ arba „Ne“ pavidale, kompiuteris turi perrinkti masę analogiškų situacijų, vykstančių su kitais žmonėmis, kitu laiku ir kituose amžiuose. Kadangi parinkti visiškai identišką situaciją neįmanoma, žmogui pakišamas bet koks panašus patarimas, kad tik jis atsikabintų. Tokiu atveju patarimas turbūt bus nekorektiškas, su klaidos tikimybe 99,9 procentų. Atsakymas, vietoj konkretaus „Taip“ arba „Ne“, bus panašus kaip toje humoristinėje pratarmėje: „Be abejo, žinoma, jeigu kas nors, bet, na, vis dėlto...“

Viskas yra todėl, kad „Procesorius“ – tai dinamika, procesas, gyvenimas, o „Analogas“ – precedentas, faktas, pamėgdžiojimas, ydingos praktikos dubliavimas ir statika, o tai reiškia – mirtis. Žmogus, nei kiek neabejodamas, nusprendė atsisakyti brangių kompiuterinių paslaugų „iš Dievo pusės“, rado būtinumą „užtrumpinti“ evoliucinę vertikalę į Žemę, esą, apseis ir su skaitytuvais. O pauzes ir tuštumus užpildysime anekdotais, detektyvais, serialais ir moterų romanais.

Noosferos minčių formos yra kaip antstatas, pakeitęs žmogui Dievą. Tai ir yra visiems žinomas gundytojas - Velnias (Piktoji Dvasia). Tik jame nėra nieko demoniško, atneštinio iš išorės: Noosfera pilnutinai sudaryta iš Žmonijos idėjų, godų, minčių, lūkesčių ir emocijų, sukurtų per savo Evoliucijos laikotarpį, ir ypač – per paskutiniuosius 5.000 metų. Iš tikrųjų tai yra vienas iš Visatos Lygių, kuris atlieka savo labai svarbią, skirtą tik jam, funkciją.

Kas liečia taip vadinamas tamsias jėgas, kurios trukdo mūsų klestėjimui ir gerovei Žemėje, tai jas galima padalyti į tris grupes. Pagrindinė iš jų – mūsų nežinojimo tamsumas. Po to eina Žemės Noosferos minčių formos, kadangi jos yra Velnias. Ir trečias tamsiųjų jėgų ešelonas – nerimstančios Sielos.

Kadangi Visatoje viskas turi savo funkcinę paskirtį ir gilią prasmę, tamsios jėgos – tai jokiu būdu ne rudimentas, ne praeities atgyvena, kliūtis žmogaus klestėjimui Žemėje. Joms Žmonijos Evoliucijoje skirtas labai svarbus skiepų nuo žvaigždžių ligos vaidmuo. „Tam ir lydeka, kad karosas nesnaustų“.

Apie Evoliuciją, Žmonijai tai pat susidarė gana miglotas vaizdas. Dauguma žmonių Evoliuciją supranta taip: „Pamatysite, mes vis tiek kuo nors tapsime“. Kad mes taptumėme ne kuo nors, o padėjėjais Dievui, ir egzistuoja visos šios tamsios jėgos. Jų paskirtis tik viename: priversti žmogų evoliucionuoti.

Reikalas tame, kad niekas iš žmonių, gyvenančių Žemėje, neeikvos nei savo brangaus laiko, nei sveikatos tam, kad ropštis evoliucine vertikale – „protingas į kalną neis, protinas kalną apeis“. Tai yra ,evoliucionuoti (dirbti su savimi, liejant prakaitą) niekas iš žmonių, turinčių sveiką protą ir tvirtą atmintį, savanoriškai nesugeba!

O Dievui tokie nereikalingi! Iš meilės Dievui, artimajam ir visai Žmonijai Evoliucijos nepadarysi. Priversti žmogų evoliucionuoti galima tik vienu būdu – sukurti Žemėje nepakeliamas jam egzistavimo sąlygas. Jeigu įvertinti, kad mūsų civilizacija Visatoje yra išvadinė (labiausiai išsivystyta ir lanksti), įvaryti vieną žmogų į evoliucinę vertikalę trise ar keturiese nepavyks – būtinai išsisuks! Padaryti tai gali tik 99 žmonės, su Karma priekyje ir tamsiųjų jėgų parama – „geriausi mokytojai – negailestingi mokytojai“.

Reikėtų paaiškinti, kas yra evoliucinė vertikalė. Ją vadina: kelias link Dievo, kelias link šventyklos, begalinis Dao kelias, evoliucinio vystymosi kelias, Dievo ieškojimas savo Sieloje ir taip toliau. Ši vertikalė taip pat yra vamzdis, kuriuo žmogaus Siela ateina į mūsų pasaulį. Tuo pačiu vamzdžiu jinai grįžta į Subtilų Pasaulį po eilinio nesėkmingo įsikūnijimo Žemėje. Tai tas pats vamzdis su šviesa tunelio gale, kurį mato žmonės klinikinės mirties būklėje.

Evoliucinė vertikalė – tai visiškai realus dalykas, toks pat kaip ir eglė miške. Nė vienas sveiko proto grybautojas arba uogų rinkėjas nelips į eglę, jis į mišką atėjo gamtos dovanų. Jį ten gali įvaryti vilkai, lokys arba šernai. Tik tada jisai užlips į eglę, pamiršus apie viską pasaulyje. Evoliucijos idėja tame ir yra, kad priversti žmogų kai kuriam laikui pamiršti apie materialiojo pasaulio „dovanas ir vertybes“. Žmogui pradėjus savo Evoliuciją, jis vėliau prisimena apie jas su šypsena.

Apie tai, kad mintis yra materiali, dabar kalba ir rašo daugelis, bet kas tai yra iš tikrųjų – negali aiškiai pasakyti. O iš tikrųjų mintis ir yra ne kas kita, kaip psichinė, arba dvasinė, energija. Dvasiškumą žmonės supranta kaip tikėjimą Dievu, bažnyčios lankymą, žvakes prie ikonų ir maldų skaitymą. Išsilavinimas, intelektas ir knygų skaitymas – tai irgi dvasiškumas. Dvasiškumas – taip pat ir geri poelgiai (darbai), teatro, paveikslų galerijos lankymas, dvasiškai aukštinantys pokalbiai ir pozityvus mąstymas. Taip, tai bus dvasiškumas, jeigu sukurtas tuo pačiu minties potencialas ir sunaudotas Dievo energijos limito potencialas, duotas gimimo metu, bus susietas darbu.

Bet kadangi iki Asmenybės ir Sveikatos Harmonizacijos Sistemos atsiradimo, psichinės energijos realizacijos technologija buvo nežinoma, liaudyje toks dvasiškumas vadinamas paprasčiau ir tiksliau: „Kvailys minčių turtingas“. Ir liaudis, kaip visada, teisi. Kodėl kvailys? O todėl, kad išlaisvinta (atpalaiduota), nerealizuota psichinė žmogaus energija yra mirtį nešantys nuodai, kaip sau pačiam, taip ir visoms gyvosioms būtybėms aplinkui, tame tarpe Subtiliam Pasauliui, Visatos gyventojams.

Štai kodėl viena iš Noosferos minčių formų funkcijų – apsauginis ekranas, kurio pagalba Visata apsigina nuo savo pavojingo vaikų darželio minčių. Tik dėl šios priežasties niekas iš Žemės gyventojų, turėdamas neharmonizuotą, netramdomą psichinę energiją, pavojingą Kūrinijai, už Žemės Noosferos ribų, kad ir koks būtų pretekstas, nebus išleistas, nei taip vadinamų išėjimų į australą būdu, nei skrydžių į kitus pasaulius kosminiuose laivuose būdu.

Sekantis klausimas apie tai, kaip Tikrosios Esybės valdo žmogų ir vardan ko tai daroma? Valdymas vyksta Karmos pagalba. Karma yra žmogaus Tikrųjų Esybių nesutikimo su jo elgesiu indikatorius. Žmogus jų atžvilgiu neteisus tik viename: jis nenori maitinti jas psichine energija, įsijungdamas į darbą su jomis, kondensatoriaus principu, krūvis – išlydis.

Jeigu Noosferos minčių formos yra visiškos visaėdės ir maitinasi visų Žemės žmonių „atpalaiduota“ psichine energija, tai Tikrosios Esybės maitinasi tik savojo „Aš“ psichine energija. Be šios energijos jos atrofuojasi ir miršta, o tai juk šaknys, kurios maitina žmogų, jo Išganytojas. Jeigu žmogus, iš savo pusės, ne maitina šaknų, jomis nesirūpina, Tikrosios Esybės, Karmos pagalba, pradeda jį protinti, klupdyti ant kelių. Kodėl ant kelių? Nuo kelių žmogų dar galima pakelti, iš dėžės – niekada.

Karma įrašoma energetinio kūno trečiajame karminiame, arba eteriniame, sluoksnyje, o taip pat trečiojoje Tikrojoje Esybėje. Be to, įrašoma ji ne kaip kažkokia dosjė, su gerų ir blogių poelgių sąrašu, kuriame yra atitinkamos tarnybinės pastabos.   

Pasirodo, kad Karma visų mūsų gerų ir blogių poelgių neįskaito visiškai. Ji įrašoma trupmenos pavidale, daleiskime, 60/40, – santykį teigiamų ir neigiamų minčių formų . Į skaitiklį įrašomos teigiamos minčių formos, į vardiklį – neigiamos. Į teigiamų minčių formų kategoriją Siela įrašo žmogaus mintis apie gyvenimo prasmę, apie jo misiją Žemėje, apie Visatos amžinybę, apie Dievą, kreipimąsi į Jį, maldas. Tai yra viską, kas padės žmogui sekančiame įsikūnijime pasiekti Evoliucijos būtinumo supratimą. Vardiklyje randasi tik neigiamos minčių formos. Čia, kaip nekeista, įeina: išsilavinimas, erudicija, intelektas, moralė, dorovė, visi geri ir blogi poelgiai, tame tarpe ir meilė. Dažnai Siela nepasiima iš gyvenimo Žemėje net savo buvusio savininko vardo ir atminties apie jo lytį!

Tokiu atveju peršasi klausimas: kam mes, atėję į Žemę, taip dirbame, mokomės, pagimdome ir auklėjame vaikus, kažko siekiame, ir kur po mirties išeina visas šis sukurtas potencialas? – Į smėlį! Žmogui mirus, jis kartu su fiziniu kūnu nuneša į kapą tris vidinius energetinio kūno apvalkalus: emocinį, mentalinį ir karminį. Bet nemirtingumo Žemėje įsigijimo atveju, visa jo patirtis bus išreikalauta, tame tarpe ir neigiama.

Jeigu žmogus nesugebėjo per tris-keturis įsikūnijimus Žemėje realizuoti savęs, sujungdamas Siela su Sąmone, nesugebėjo pasiekti Dievo Sąmonės, jo Siela krenta į suktuką, po mirties išeina kartu su juo į kapines, lieka be atgailos, pasidaro nerandanti sau vietos, nerimstanti. Per maždaug šimtą metų ji išsisklaido ir dematerializuojasi, grįždama į pirmapradę būseną, į korpuskulę.

Tokiu būdu, viskas kas pasakyta neatmeta religijos idėjos apie Sielos amžinybę. Ji lieka amžina, bet su pasirinkimo teise: ar gyventi amžinai žmoguje arba likti amžina klajūnė korpuskulėje, ir teisė šiam Pasirinkimui priklauso kiekvienam iš mūsų!

Sutinkamai su karminiu santykiu (60/40), žmogui sekančiame jo gyvenime parenkami tinkama giminė, šeima, tėvai. Ką tokiu atveju kaltinti, kad gavai menką, nežymią giminę, neraštingus, neturtingus tėvus? Bet tai ne nuosprendis žmogui, o jo startinis kapitalas! Ir neįmanoma atidirbti Karmą kantrybe, kančiomis, gerais poelgiais ir ligomis. Nuo jos galima pabėgti tik užlipus į evoliucine vertikalę! Žmogus, lipdamas į ją, kaip darbo kūną, panaudoja savo psichinę energiją. Tam tikros technologijos pagalba jis tuo pačiu metu šia energija maitina Tikrąsias Esybes ir pakeičia savo karminį rodiklį – aišku, savo naudai. Tokiu būdu, paeiliui pakraunant energija savo Tikrąsias Esybes, galima per metus atsikratyti priklausomybės – kaip nuo savo Karmos, taip ir nuo Noosferos minčių formų.

Ir vis vien, perskaitę tai, dauguma žmonių nemato skirtumo tarp žmogaus, kuris atėjo į Subtilų Pasaulį po fizinio kūno mirties, ir to, kas atėjo ten, uždirbęs fizinį nemirtingumą Žemėje. Juk vis vien jie abudu ten atsiranda, būdami energetiniuose kūnuose. Žmonės, ilgai negalvojant, nusprendė, kad pirmumą gaus tas, kas daugiau padarė „gerų darbų“.

Skirtumas tarp jų yra tik tame, kad žmogus, palikęs savo fizinį kūną Žemėje, atsiranda tame Lygyje (ne aukščiau antro), kurio nusipelnė. Nori pakilti aukščiau – eik iš naujo į Žemę, gimk, tapk protingesniu ir bandyk „pašokti“ aukščiau, kad gauti fizinį nemirtingumą. Štai tada prieš tave bus atidarytos visos durys (visi Lygiai). Atėjus į Subtilų Pasaulį nemirtingu, gali augti nors iki Dievo Lygio, tik netingėk mokytis ir dirbti.

Požiūrį į mūsų „gerus“ ir „blogus“ poelgius Subtilus Pasaulis ir Dievas visiškai aiškiai parodė Naujajame Testamente. Žmonės aktyviai studijuoja Biblijos tekstus, ieško juose kažkokių raktų. Apie tai yra parašyti kalnai knygų, straipsnių ir monografijų. O tuo tarpu Tiesa, kaip visada, guli visiems matant! Kartu su Kristumi buvo nukryžiuoti du nusikaltėliai, žudikai. Vienas jų dievažodžiavo ir nukryžiuotas, antras, atvirkščiai, priešmirtinių kančių metu praregėjo, ir Jėzaus Kristaus buvo paimtas į Dievo Pasaulį. Atkreipkite dėmesį, buvo paimtas ne teisuolis arba kulto tarnas, o nusikaltėlis! Tokiu būdu Subtilus Pasaulis parodė, kad mūsų supratimas apie „gėrį“ ir „blogį“, jam neturi jokios vertės.

Žmogus, kuris stojo į Evoliucijos kelią, evoliucionuoja ne aklai, jo Tikrosios Esybės (Jėzus) arba Aukščiausiasis „Aš“ jam atskleidžia žemėlapius ir schemas. Tiksliau pasakius, Aukščiausiasis „Aš“ yra Sielos savirealizacijos patirtis, įrašyta Evoliucijos eigoje, jai leidžiantis septyniais Subtilaus Pasaulio Lygiais į mūsų materialųjį pasaulį. Tai lyg nuorodų, žemėlapių arba schemų pavidalo hologramos, kurias Siela paliko sau , sugrįžimui atgal, bet jau su nešuliu – žmogumi fiziniame kūne, kartu su jo Sąmone.

Reikalas tame, kad iš tikrųjų žmogus savo Sąmone grįžta į Dievo Pasaulį tais pačiais septyniais Lygiais, pėda pėdon, kuriais jo Siela buvo atėjusi į Žemę. Ir nėra svarbu, kad atgal jis grįžta fiziniame kūne ir su Sąmone – egzistavimo taisyklės ir įstatymai ten vienodi visiems! Bet pradiniame žmogaus Evoliucijos etape, Pasirinkimo stadijoje, lemiamą reikšmę turi jo Sielos jautrumas – fenomenas, panašus į tą, kurį turi balandžiai ir katės. Ne paslaptis, kad jie atranda savo namus arba net šeimininką, kuris pakeitė gyvenamąją vietą ir randasi nežinia kur. Jiems padeda jų dvasinis potencialas, įkūnytas per ryšį su Visatos Energoinformaciniu Kanalu, arba Lauku.

Tokį pat kompasą turi ir žmogus. Tačiau energoinformacinio potencialo, kurį Siela sukaupė jos Evoliucijos procese, per milijonus įsikūnijimų, užtenka tik 3-4 žmogaus įsikūnijimams Žemėje. Priešingai žmonių nuomonei, manančių, kad kuo daugiau įsikūnijimų jie praeina, tuo daugiau gauna taškų. Iš tikrųjų viskas vyksta atvirkščiai: kuo daugiau išnaudojamas Sielos potencialas, tuo stipriau išsimagnetina jos kompasas.

Jeigu pratęsiame analogiją su kompiuteriu, tai tik pakankamas programinis ir energetinis potencialas leidžia jam diagnozuoti, patikrinti save, parodant monitoriuje visas savo klaidas ir sutrikimus. Kompiuterio naudotojui tai yra norma. Bet, kartojame, kad dėl to kompiuteryje turi būti pilnas programinės įrangos paketas, ir jis turi būti įjungtas į tinklą, duodantį pilnavertę įtampą, maitinimą.

Žmogus, sunaudojęs savo Sielos programinį, energetinį resursą materialiojo pasaulio miražams (video žaidimams), jau nebe turi pilno programinės įrangos paketo, iškrovė autonominio maitinimo (Sielos) akumuliatorius, be to atsijungė nuo tinklo (Dievo Kanalo)! Natūralu, kad tokioje būklėje jis nebegali savęs identifikuoti, nepajėgus pripažinti savyje sutrikimus ir gedimus.

Tai ne žmogaus nuodėmė, o jo bėda. Jokie ritualai arba užkeikimai, kaip jūs suprantate, nepadės. Išvesti jį iš tokios būsenos gali tik raštingas, supratingas meistras, kuris gali nežinoti Biblijos, bet privalo išsamiai nusimanyti apie konkretaus žmogaus (kompiuterio) principines schemas bei problemas. Paskutinis toks specialistas Žemėje buvo Jėzus Kristus.

Šiuo metu, kai yra gauta Asmenybės ir Sveikatos Harmonizacijos Sistema, ja remiantis, Žmonija turi išugdyti panašios kvalifikacijos specialistus savo kolektyve. Jokių kliūčių tam nėra, išskyrus tik žmogaus nenorą. Išsamią technologiją ir mokomąsias programas mes turime.

O dabar reikia atsakyti į klausimą, kuris daugumai skaitytojų jau subrendo: kuo mes save laikome, ką vaizduojame, gal kartais nešiojome tas pačias napoleoniškas trikampes? Dievas pasigailėjo, mes ir kai kurie mūsų pasekėjai išvengėme šio liūdno likimo! Mes atsisakėme perspektyvos atlikti misiją – tapti Žmonijos Mokytojais, arba Guru. Kaip mus pavadinsite jūs – tai jūsų problemos! Mes save, dalyvavusius kuriant Asmenybės ir Sveikatos Harmonizacijos Sistemą, vadiname palydovais. Palydovais, kurie sugeba gauti ir apdoroti informaciją, davesti ją iki logiško užbaigtumo – kaip praktinę realizaciją, kurią kiekvienas žmogus Žemėje atliks savarankiškai, esant minimaliai metodinei bei informacinei pagalbai iš mūsų pusės. 

O dar mes esame palydovai – keliautojų prasme, judančių erdvėje ir laike, iš punkto „A“ į punktą „B“, tai yra skirtingai nuo daugumos, mes žinome ir pradinį, ir galutinį maršruto taškus, juo einame, turėdami žemėlapius ir schemas. Natūralu, kad kviečiame su savimi visus norinčius: kartu keliauti yra linksmiau. Čia reikia patikslinti, kad palydovas neprivalo suvilioti ir masinti, eina tik tie, kam ši kelionė iš tikrųjų yra būtina. Palydovas netrauks už kaklaraiščio ir nestums į nugarą, jo funkcija yra nepaklydus atvesti liaudį.

Bet žmonių, kurie atėjo pas mus, Tikrosioms Esybėms mes esame išganytojai, kadangi tik mes galime supažindinti žmogų su jo Tikrosiomis Esybėmis, išmokyti juos vaisingo, abiem pusėms naudingo bendradarbiavimo įgūdžius, kadangi niekas Žemėje, išskyrus mus, to padaryti negali!

Kas liečia garantijas, kurių žmonės reikalauja iš palydovo, čia taip pat viskas yra paprasta: palydovas neturi gyventi praeityje, jis turi gyventi dabartyje ir būti nusitaikęs tik į ateitį, eiti ten. „Neįmanoma grožėtis vakarykščiu dangumi“. Antraip jis gali visiškai sustabdyti judėjimą, pakeleivius užliūliuoti prisiminimais apie savo praeities žygius ir nuotykius.

Visada galima surasti sustojimo kaltininkus. Paimsime, pavyzdžiui, prakeiktus rusiškus klausimus: „Kas kaltas?“ ir „Ką daryti?“ arba mūsų standartinį atsikalbėjimą: „Rusijoje yra dvi bėdos: keliai ir kvailiai“, o mes, žinoma, nei prie ko! Bet kalti, suprantama, keleiviai, tai yra mes patys. Metas baigti parūkymą, reikia keltis ir toliau varytis į priekį, nes tik „Judėjimas yra Gyvenimas!“ Viskas kita - Mirtis!

Smulkiau apie visą tai jūs sužinosite, perskaitę mūsų knygas.
Taigi – Kelionėn!

Asmenybės ir Sveikatos Harmonizacijos Sistema padės jums išsiugdyti savyje sugebėjimą valdyti įvairius gyvenimo įvykius, sveikatą, sėkmę, gerovę ir t.t. Tačiau, jeigu jūs tikitės, kad visa tai atsitiks kaip pasakoje, lyg pamojus burtų lazdele arba „lydekai paliepus, man panorėjus“, tai jūs klystate. Šiame gyvenime visas gėrybes žmogus gauna tik per darbą. Jeigu jūs norite viską turėti, bet tuo pačiu nenorite dirbti, tada tolesnė informacija skirta ne jums. Harmonizacijos Sistema, kaip ir Subtilus Pasaulis su Dievu, tinginių nemėgsta. Tinginiai Jiems nereikalingi.

Jeigu jūs esate galvojantis, ieškantis žmogus ir nebijote darbo, mūsų Sistema jus sveikina! Tai pat būtina perspėti: jeigu jūsų Sąmonė kupina iliuzijų, jūs trokštate panacėjos, stebuklo, mes turime jus nuvilti – panacėjos tokioje formoje nebuvo, nėra ir nebus. Nes panacėja randasi viduje, pas kiekvieną iš mūsų. Kelias jos link eina per darbą ir sveiką protą. Asmenybės ir Sveikatos Harmonizacijos Sistema nurodo šį kelią, be to ji yra švyturys ne tik šiuo momentu, ji yra jūsų švyturys visam gyvenimui, koks ilgas jisai bebūtų. Jeigu jūs esate pasiruošę stoti į šį erškėčiuotą, bet džiaugsmingą ir sėkmingą kelią, sveiki atvykę į Asmenybės ir Sveikatos Harmonizacijos Sistemą!


[4] eilutė iš rusų poeto Fiodoro Tiutčevo (1803 – 1873) eilėraščio.

Atgal... Turinys Toliau...