Ką reiškia Sąmonės orientacija 2 – 5 procentams?

Ką reiškia Sąmonės orientacija 2 – 5 procentams?

Paprasto žmogaus Sąmonė orientuota į jo rūpesčius ir problemas: namai, šeima, darbas ir t.t. Į jo Sąmonės diapazoną įeina viskas, apie ką jis galvoja, kas jį jaudina. Viskas, kas yra už šio diapazono ribų, žmogaus nedomina.

Čia reikia pažymėti, kad pas naujagimius Sąmonė yra daugiamatė. Tai švarus popieriaus lapas, kuriame galima įrašyti bet ką! Jai įsisavinant šeimyninio bei visuomeninio auklėjimo dogmas, besikoncentruojant savęs realizavime, savo galimybių panaudojime žmogaus emocionaliame plane, jo pergyvenimuose, Sąmonės diapazonas smarkiai siaurėja. Kartu su juo siaurėja mąstymo procesų efektyvumas.

Ryšium su tuo, kad Sąmonė orientuota į gyvenimą materialiajame (fiziniame) pasaulyje, jo pamatas, statybinė medžiaga yra įsitikinimai, nuostatos, dogmos, kurias žmogus įsisavino nuo jo vystymosi pradžios. Sąmonė sąžiningai saugo šios žmogaus Virtualios Visatos ribas ir visas šias išvardintas „vertybes“, nesugebanti padaryti jų bešališką analizę.

Sąmonė formuoja pasaulėžiūrą, vidinę Virtualią Visatą tik savo tiesų, stereotipų, vaizdinių ir nuostatų sąvado bazėje. Žmogus suvokia aplinkinį pasaulį ir žmones tik per savo labai ribotą diapazoną – per individualų ir visiškai nepakartojimą Sąmonės Lygmenį. Iš esmės, Virtuali Visata materialiajame pasaulyje atlieka apsauginio kokono funkciją. Žmogus įvertina visus, žiūrint į jų sąžiningumą spręsti jo problemas. Viską, kas randasi už šio diapazono ribų, Sąmonė nesuvokia! Ji yra sukoncentruota tik  savo problemose bei mintyse. Todėl pagrįstai skaitosi, kad „galvos smegenys – tai organas, kurio pagalba žmogus galvoja, kad jis galvoja“. 

Mazgeliai

Kada aš sakau, kad visi mes, sveiki žmonės, gyvename už mūsų proto ribų, aš ne tik užverčiu beprasmiškų paradoksų karolius.
Protas mums tas pats, kaip ego yra nesąmoningajam. Mes gi ir esame mūsų proto nesąmoningasis dalykas.
Tik nuo nuostabaus atsitolinimo pozicijos mes suvokiame Gyvybės Šaltinį kaip kažką Kaži Kas.
Protas, kurio mes nesuvokiame, suvokia mus. Štai mes gyvename už mūsų proto ribų.
Mūsų nei kiek nejaudina, kad mes visiškai nežinome savo asmeninio vidinio pasaulio.

Natūralu, kad virtualios Visatos centras yra jos kūrėjas – žmogus. Viskas, kas randasi jos ribose, turi tarnauti žmogui, spręsti jo problemas. Jam, gyvenančiam savo gyvenimu, aplinkinis pasaulis neegzistuoja. Visa Visata, jo didžiausiu įsitikinimu, sukasi aplink jo ir jo problemų, jis nieko kito aplinkui nemato ir nepastebi. Aplinkiniai žmonės, jo įsitikinimu, turi pamaloninti jį, tenkinti tik jo poreikius. Jie neturi savo problemų ir iš principo jų negali būti. Žmogus suvokia tik tuos žmones, kurie įeina į jo Sąmonės diapazoną. Kitų jis „nemato“ ir rimtai nesuvokia.

Jeigu žmonės, gyvenantys jo Visatoje, pareiškia, kad jie turi teisę į savo gyvenimą, į savo problemų sprendimą – žmogus yra nustebintas. Jis smarkiai sujaudintas ir pritrenktas. Jam tai stresas, jis bet kokiu būdu stengiasi pakeisti susidariusią situaciją: juk tas, kas nepakluso, turi tarnauti jam, o jis nenori. Kyla vienas kito nesupratimas ir konfliktai, stresas vienam ir kitam. Nes ir „nepaklusnus“ mato situaciją lygiai taip pat, tik iš savo pusės!

Kas liečia informaciją, žmogus suvokia tik tą, kuri yra suvokiama jo Sąmonės, atliepianti jo tiesas. Kitos, priklausančios aukštesniam Matmeniui, jis nemato ir nesuvokia (kategoriškai paneigiant), net daug kartų perskaičius arba susitikus kaktomuša!

Alegorija

Vienąsyk vienas jaunuolis iškeliavo ieškoti Mokytojo. Jam išėjus iš savo kaimo, pamatė senį, kuri ilsėjosi po medžiu.
– Kur tu eini? – jam šūktelėjo senis.
– Aš ieškau mokytojo, – atsakė jaunuolis, – nors dar ir nenusprendžiau, kur man eiti. Tu senas žmogus, daug ką matei – gal, galėsi man padėti?
– Aš tau padėsiu, jeigu tu prašai, – pasakė senis, – jeigu tu vieną kartą pamatysi žmogų, kuris atrodo taip ir taip (ir senis smulkiai apibrėžė veidą ir drabužius), kuris sėdi po medžiu štai tokiu būdu (ir senis parietė kojas po savimi ir parodė, kaip būtent turi sėdėti Mokytojas) – nė vienos minutės neabejok, tai jis ir yra.
Jaunuolis padėkojo senį, leidosi į kelionę. Jis praėjo šalį nuo kalnų iki jūros ir nuo džiunglių iki dykumos, pamatė ir sužinojo daug įdomaus bei naudingo, bet niekur negalėjo susirasti panašaus, kaip apibrėžė senis. Bekeliaujant jis praleido daug metų, ir vieną kartą kelias vėl jį atvedė į kaimą, kur jis gimė ir užaugo. Jis buvo jau nebejaunas žmogus, ir labai nustebo, pamatęs, jog senis, su kuriuo jis kažkada seniai kalbėdavosi, vis dar sėdi po medžiu. Senis buvo dar senesnis, ir dabar atrodė būtent taip, kai pats gi ir apibrėžė prieš daug metų.
– О! – sušuko jau nebe jaunuolis, – Tai tu visada buvai čia. Kodėl tu nepasakei man, kad esi Mokytojas?
– Taip, – nusišypsojo senis, – aš buvau čia jau tada. O tavęs – tavęs tai dar nebuvo.

 Nors alegorija skamba optimistiškai (erškėčiuotu keliu – žvaigždžių link), jos prasmė yra gana liūdna. Žmogus, kuris nerado savęs namie, leidžiasi į tolimą kelionę ieškoti to, ko nebuvo praradęs. Štai yra tas, ką mes vadiname „vaikščiojimas didžiuoju ratu“ ir „pseudodvasiškumas“. Alegorijos liūdesys yra tame, kad daugelis tūkstančių išdrįsta leistis į tokias keliones, o sugrįžta vienetai.

Jeigu Sąmonė nėra orientuota į sveikatą, bet kuri informacija apie sveikatą atsimeta! Jeigu Sąmonė yra orientuota į tai, kad tik gydytojas gali duoti sveikatą, žmogui tampa neįkandama bet kuri informacija apie tai, kad viskas reikiamas gyvybei ir sveikatai randasi jo viduje! Jo Sąmonės Lygmuo ir informacijos Matmuo turi skirtingas vertes, randasi visiškai skirtinguose, paraleliniuose erdvės ir laiko kontinuumuose, todėl nesutampa ir nesusikryžiuoja.Yra tik vienas būdas sujungti juos – pakelti savo Sąmonės Lygmenį! „Jeigu organinė gyvybė kila esant p „pi“ vertei, kuri apitiksliai lygi 3, Sąmonės atsiradimo Lygmuo nustatomas p „pi“ + 0,1 (esant „pi“ vertei = 3). Žemės Matmuo 3,00017 ribose pasako apie tai, kad Žmonija iki Sąmonės įsigijimo, švelniai tariant, nepatraukia“. Kaip jus suprantate, tai objektyvi realybė, kuri nereikalauja įrodymų.

Tas liečia visus Būties aspektus. Jeigu, pavyzdžiui, Sąmonė yra orientuota į tai, kad pinigus galima užsidirbti tik fiziniu, „garbingu“ darbu arba prekyba – žmogus nemato kito pelnymo būdo ir su pasipiktinimu atmeta bet kokią informaciją apie tai, kad pinigus galima užsidirbti kažkokiu kitu būdu.

Šiuo atveju yra beprasmiškas dalykas kreiptis į sveiką protą. Šis sveikas protas apsiriboja jo savanoriškai įkalintos Sąmonės 2 – 5 procentais. Būdamas tokioje būsenoje žmogus negali adekvačiai reaguoti į situaciją ir neklystamai išsirinkti – kas jam yra naudinga, o kas ne. Visose savo nelaimėse ir bėdose jis kaltina visą pasaulį. Visi aplinkui blogi, kadangi turi tarnauti jam, daryti „gerą“, bet nedaro! Tačiau kaip daryti gėrį, jeigu jis randasi padėtyje, kai bet kokia gėrybė pasiverčia blogiu? Taip tęsis lygiai iki kol žmogus neišsikals iš materialiojo pasaulio kiaušinio arba neišsilaisvins iš savo kokono. Paaiškinti šį dalyką galima įvairiai, bet padaryti galima tik vienu keliu – pasidarius nepriklausoma nuo materialiojo pasaulio Asmenybe. Be realios nepriklausomybės įsisavinimo viskas baigiasi šnekomis, bet kurgi galima eiti, būdamas suvystytas kokone?

Atgal... Turinys Toliau...