Sumanymų (minčių) tyrumas

Sumanymų (minčių) tyrumas

Žmogaus mintis – pagrindinė informacijos laikmena, ji turi savyje tam tikrą energetinį potencialą, o taigi, įneša pakitimus į aplinką. Vieną kartą atsiradus, mintis niekur nedingsta, o fiksuojasi kaip žmogaus energetiniame kūne, taip ir aplinkos energetinėse struktūrose.

Susikuria žmogaus minties forma (egregoras). Ta pati mintis, kuri sukūrė minties formą, didina jos potencialą. Minties formos galingumas didėja, ji sugeba sąveikauti su kitų žmonių minties formomis, jungtis su jomis. Ir tokiu būdu susiformavusi energijų sankaupa tampa lyg tai savarankiška energetine struktūra, kurią maitina analogiškos žmonių mintys. Jeigu žmogaus energetiniame kūne susikūrė negatyvios minties formos ir jis jų neatsikrato, šios laisvos energetinės struktūros prisitvirtina prie jo ir pradeda valdyti psichiką, emocijas, sukelia negatyvą, gaunant iš jo maitinimą sau.

Maža to, šitos neprižiūrimos, nerimstančios energetinės struktūros sugeba duoti gyvybę tokioms pat kaip ir jos – „palaikymo grupei“, pastotei. Jų pagalba energetinės atskiros būtybės sugeba prisijungti prie bet kokio žmogaus, provokuojant depresiją, vegetacinę distoniją, neurozes. Štai ir kontaktas paruoštas – panašių būtybių maitinamoji terpė. O mes kalbame, jog žmogus yra Gamtos karalius. Čiuptuvų (negatyvių minčių energetinių srautų, nukreiptų į ką nors) pagalba energetinės būtybės prisisiurbia prie to, kam ši mintis buvo skirta. Ir jeigu šis žmogus pradeda pergyventi dėl kaltinimų neteisybės arba dėl kažkokių kitų priežasčių, energetinės būtybės maitinasi jo negatyviomis emocijomis.

O kadangi energetinės būtybės gimdytojas yra žmogus, pagimdęs negatyvią mintį, jis ir yra jos pagrindinis donoras. Gydytojas pavadins panašų procesą vėžinio auglio vystymusi. Tai negatyvių minčių, kurioms būdingos rupesnės energijos, transformavimo schema; šios mintys yra artimos žmonėms, gyvena ir dauginasi tik esant betarpiškam artumui ir kontaktui su žmogumi.

Žmonės su žemu sąmonės lygiu, turintys palinkimą į materialius „pririšimus“, idealizacijas, dogmas, yra pagrindinis šių struktūrų mitybos šaltinis. Ir visos dogmos, tokios kaip „gerai – blogai“, „gėris – blogis“ ir t. t., viskas, kas veikia iliuzoriniame materialiajame pasaulyje, – maitina šiuos energoinformacinius monstrus. Mūsų dogmos – tai statiškos mintys, jų principas yra: skaldyk ir valdyk.

Tik teigiamos, dvasiškai kilnios mintys, nukreiptos į Dievą ir Subtilų Pasaulį, randasi aukštai virš šių esybių! Surinkus reikiamą potencialą, jos gauna maitinimą ne tik nuo žmonių, kurie pagimdė šias teigiamas mintis, bet ir iš Subtilaus Pasaulio. Tokios teigiamos minties formos, esant palaikymui iš Subtilaus pasaulio pusės, sugeba valdyti energetines esybes (šiuos energoinformacinius monstrus), neutralizuojant jų neigiamą poveikį. Tai – dinamiškų kūrybinių struktūrų darbo pavyzdys, o taip pat akivaizdus žmogaus, gyvenančio Priežasčių Pasaulyje, funkcijų pavyzdys. Žmogus studijuoja šią technologiją pradedant nuo penktosios Sistemos dalies.

Reikia pabrėžti, kad minčių poveikio į žmones būdai – tai labai subtili ir plati tema. Svarbi neužmiršti, kad žmogus miegodamas (arba be sąmonės) lengvai priima svetimą mintį ir yra ja programuojamas, būdamas tokioje būsenoje visiškai neapgintas! Šalia jo negalima įjungti televizorių, radijo imtuvą, kelti skandalą, įgarsinti agresyvias mintis, kitaip jis pradeda sirgti dėl nesuprantamų priežasčių, su nenustatyta diagnoze! O priežastis galbūt buvo kažkieno agresyvi mintis, būnant šalia žmogaus su atjungta Sąmone. Ši mintis įneša pakitimus į galvos smegenų procesus, o jis (sutinkamai su „nauja“ programa) klusniai pakeičia nesąmoningus savo organizmo procesus.

Pradžioje panašūs pakitimai pasireiškia kaip vegetacinė distonija, prislėgimas, po to išsivysto organinės ligos. Galų gale, žmogus įsisavina įvairius kompleksus, klaidingus įsitikinimus, stereotipus, kurie trukdo pasiekti sėkmę bet kurioje srityje. Ir tai tik vienas epizodas iš žmogaus, gyvenančio Pasekmių pasaulyje, gyvenimo.

Svarbu pažymėti, kad visos mintys, išreikštos arba neišreikštos, vis vien padaro pakitimus aplinkoje! Ir bet kokia mintis turi būti užgesinta! Užgesinti mintį (jeigu ji yra neigiama) galima, nukreipus ją atgal šaltinio link. Bet yra ir kiti savigynos būdai, ne tokie barbariški. 

Teigiamą kūrybinę mintį galima pajungti prie Subtilaus Pasaulio, ir Jie padės jums ją realizuoti, materializuoti fiziniame, materialiajame pasaulyje. Teigiamą mintį galima vorele perduoti, iš rankų į rankas, kitam žmogui, stiprinant ir maitinant ją. Tačiau šis gebėjimas tapo pažaidos akmeniu, neišsprendžiama užduotimi. Bet vis vien teks ją spręsti, ir mes mokiname tai daryti Sistemos pagalba.  

Bet kuri mintis arba apteka žmogų, arba laisvai per jį praeina, nepadarant jam nuostolio (jeigu nedaryti jai pasipriešinimo). Bet tokias savybes gali turėti tik žmogus su lanksčia psichika, su išplėstiniu įsisąmoninimo bei pasaulio suvokimo diapazonu, neturintis palinkimą į stereotipus. Tam tikros technikos pagalba jis lengvai gali valdyti savo vidinius procesus, o taip pat formuoti įvykius, valdyti situacijas aplinkiniame pasaulyje.

Iš viso, kas pasakyta, išplaukia: žmogus privalo kontroliuoti savo mintis, ir vidinis turinys turi atitikti išorinius pasireiškimus. Jis neturi užsiiminėti apsigaudinėjimu. Jeigu jo Sieloje „išsiveržia liepsna“, o lūpose šypsena, jis lieka priklausomas nuo negatyvių minties formų, ir yra beviltiškas dalykas šauktis Dievo pagalbos: žmogus jau padarė pasirinkimą, kurio esmė yra jo vienybė su Noosferos minties formomis!

Galima likti pajungtam prie Noosferos sunaikinimo programų ir būti savo Ego vergu, būnant Didžiojo Galvočiaus mokiniu, savo gyvenimą paskirus dvasinėms praktikoms ir kūno nuramdymui, pabėgus nuo pasaulietinio gyvenimo tuštybės, gyvenant atsiskyrėlių būste, vienuolyne arba ašrame. Bet galima gyventi sociume, turėti nesuskaičiuojamas brangenybes, belikdamas laisvas nuo Ego, neprisirišant prie materialių dalykų ir daiktų. Šiuo atveju žmogus turi atvirą Sąmonę, jo Pasirinkimas yra laisvas ir todėl patikimas.

Jeigu dvasiškumas yra įskiepijamas ir kultivuojamas atsitraukiant nuo realaus gyvenimo, nuo sociumo, tai jis skatiko nevertas. Viskas yra todėl, kad jis grindžiasi ne tvirtu gyvenimo pamatu, kad būti patikima atrama, o kaip Damoklo kardas kabo virš žmogaus ant efemeriško siūlo, kuris bet kuriuo momentu gali nutrūkti.

Ant plono siūlo (Ošo alegorija) 

Didysis galvočius pasiuntė savo vyresnįjį mokinį pas karalių Džanaką išmokti to, ko jaunajam žmogui trūkdavo. Mokinys atsakė:
– Jeigu tu negali išmokti, tai ką gali išmokti šis Džanaka? Tu esi didysis galvočius, o jis – tiktai karalius. Ką jis žino apie meditaciją ir įsisąmoninimą?
Didysis Galvočius pasakė:
– Tu tik laikykis mano instrukcijų. Nueik pas jį ir nusilenk. Nebūk egoistiškas, galvodamas, kad esi sanjasinas, o jis paprastas namų savininkas, kad jis gyvena pasaulyje, kad jis yra pasaulietiškas, o tu dvasiškas. Aš siunčiu tave pas jį, kad tu kažko išmoktum, todėl šiam momentui jis tavo meistras. Ir aš žinau, aš bandžiau tai padaryti čia, bet tu negali to suprasti, nes tau reikalingas kitoks kontekstas. Džanakos dvaras ir jo rūmai duos jį tau. Paprastai nueik ir nusilenk jam. Keletas dienų jis atstovaus mane.
Labai nenoromis jaunasis žmogus leidosi į kelionę. Jis buvo braminas, aukščiausiosios kastos žmogus! O kas toksai yra šis Džanaka? Taip, jis turtingas, turi karalystę, bet ko jis gali išmokyti braminą? Braminai visada galvoja, kad gali mokyti žmones. O Džanaka nebuvo braminas, jis buvo kšatrijus, iš Indijos karių kastos. Jis skaitosi antrieji po braminų. Nusilenkti šiam žmogui? Tai negirdėtas daiktas! Braminas nusilenkia kšatrijui – tai prieš indiško proto. Bet meistras taip pasakė, ir reikia tai padaryti. Nenoromis jis leidosi į kelionę, nenoromis nusilenkė. Ir kai nusilenkė, iš tikrųjų buvo piktas ant meistro, kadangi situacija, kurioje jis turėjo lenktis Džanakai, buvo kelianti pasipiktinimą.        
Kieme šokdavo graži moteris, žmonės gerdavo vyną. Džanaka sėdėjo šioje kompanijoje. Jaunasis žmogus smerkė visą tai, bet vis vien nusilenkė. Džanaka nusijuokė ir pasakė:
– Tau neverta lenktis man, jeigu turi tiek pasmerkimo. Ir nebūk iš anksto nusistatęs, kol neišbandei manęs praktikoje. Tavo meistras gerai mane pažįsta, būtent todėl jis atsiuntė tave pas mane. Jis atsiuntė tave kažko išmokti, bet tai ne būdas mokytis.  
 Jaunasis žmogus pasakė:
– Man vis viena. Jis mane atsiuntė, aš atėjau, bet ryte aš grįšiu namo, nes aš nematau, ko aš čia galiu išmokti. Faktiškai, jeigu aš ir galėsiu kažko išmokti, visas mano gyvenimas praeis veltui! Aš atėjau ne tam, kad žiūrėti, kaip šoka graži moteris, ir į visą šį pataikavimą...   
Džanaka nusišypsojo ir atsakė:
– Ryte tu gali išeiti. Bet jeigu tu atėjai ir esi toks pavargęs, tu galėtum nors pailsėti vieną naktį, o ryte išeiti. Ir kas gali žinoti, galbūt naktį ateis tas kontekstas, dėl kurio meistras tave atsiuntė pas mane.
Tai buvo labai paslaptinga. Kaip naktis gali jį kažko išmokyti? Bet tiek to, jis turi praleisti naktį rūmuose. Ar reikia kelti triukšmą dėl viso šito? Jis pasiliko. Karalius liepė, kad jis gautų patį geriausią kambarį, patį prabangiausią. Jis palydėjo jaunąjį žmogų, pasirūpino dėl jo valgio bei miego, ir kai anas atsigulė miegoti, Džanaka nuėjo. Bet jaunasis žmogus negalėjo užmigti visą naktį, nes žiūrėjo į viršų ir matė ištrauktą iš makšties kalaviją, kabantį ant plono siūlo virš jo galvos. Tai buvo taip pavojinga, bet kuriuo momentu kalavijas galėjo nukristi ir užmišti jaunąjį žmogų. Ir visą naktį jis beliko būdraujantis, pastabus, kad išvengti katastrofos, jeigu ji atsitiktų. 
Ryte karalius paklausė:
– Ar patogi buvo lova, ar geras kambarys?
Jaunasis žmogus pasipiktino:
– Ar patogi?! Viskas buvo gerai, bet kas tai per kalavijus? Kodėl tu iškrėtei man šį pokštą? Tai buvo taip brutaliai! Aš buvau taip pavargęs, aš atėjau pėsčiomis iš tolo, iš mano meistro ašramo miške, o tu iškrėtei man tokį žiaurų pokštą. Kas tai per juokas: pakabinti ištrauktą iš makšties kalaviją ant tokio plono siūlo, kad aš drebėčiau nuo baimės, nes mažiausio vėjelio užtektų, kad mane užmušti. Aš čia atėjau ne tam, kad įvykdyti savižudybę.
Karalius pasakė:
– Aš noriu paklausti tik apie vieną dalyką. Tu buvai toks pavargęs ir galėjai užmigti labai lengvai, bet neužmigai. Kas atsitiko? Pavojus buvo toks didelis, tai buvo tavo gyvybės ar mirties reikalas. Todėl tu buvai sąmoningas, budrus. Taip pat ir mano mokslas. Tu gali eiti. Arba, jeigu nori, gali pasilikti dar keletui dienų ir stebėti čia. Nors aš sėdžiu rūmuose, kur šoka gražios moterys, aš suprantu ištrauktą iš makšties kalaviją, kabantį virš mano galvos. Jis yra nematomas, vardu „mirtis“. Aš nežiūriu į šią jauną moterį. Lygiai taip pat, kaip ir tu negalėjai mėgautis kambario prabanga, aš negeriu vyno. Aš suvokiu mirtį, kuri gali ateiti bet kuriuo momentu. Aš nuolat suvokiu mirtį, todėl gyvenu rūmuose, bet tuo pačiu aš esu atsiskyrėlis. Tavo meistras žino ir supranta mane. Jis supranta ir mano supratimą. Būtent todėl jis atsiuntė tave čia. Jeigu tu pagyvensi čia keletą dienų, tu galėsi pats tai stebėti.  

Perskaičius alegoriją, jūs turite nuspręsti sau, kuo jūs norite būti: pasipūtusiu sanjasinu, kurio likimas kabo ant plono siūlo, arba romu karaliumi, patiriančiu visas gyvenimo duotas gėrybes. Viskas priklauso nuo jūsų Pasirinkimo!

Atgal... Turinys Toliau...