Statika ir dinamika žmogaus Sąmonėje

Trečiasis skirsnis

Mūsų laikais Pasaulis judasi taip greitai,
kad žmogų, kuris pasakė, kad šio negali būti niekada,  
aplenks tas, kuris tai padarys.

Harry Emerson Fosdick[23]

Viena žmogaus Evoliucijos užduočių yra įjungti organizme maistingųjų medžiagų fotosintezės mechanizmą, energijos gavimo iš išorės dėka. Fotosintezės prasmė yra tame, kad mūsų organizmo ląstelės priima išorinės aplinkos gyvybišką energiją ir jai veikiant įjungia fotosintezės bei maistingųjų medžiagų įsisavinimo procesą. 

Prieš nagrinėjant fotosintezės problemas, išžiūrėsime priežastį, kuri pažeidžia visus gyvybinės veiklos procesus, tame tarpe ir mitybos. Ši priežastis randasi mūsų Sąmonėje, tai jos orientavimas į statiką, į diskretiškumą. Tai nesugebėjimas suvokti Gyvenimą kaip vieningą, ištisą, dinamišką procesą.  

Statika ir dinamika žmogaus Sąmonėje

Fizikoje yra dvi sąvokos, du skirsniai: statika ir dinamika. Pirmasis studijuoja kūnus bei objektus ramybės būsenoje, antrasis – judėjime. Supainioti juos, o juo labiau suvienyti – neįmanoma iš principo!  Jie egzistuoja kaip atskiros disciplinos. Sulieti juos į vieną taip pat neįmanoma, kaip yra neįmanoma sujungti erdvę ir laiką.

Tiesa, liežuvautojai teigia, kad tai pavyko padaryti viršilai Ivanovui, kuris įsakė: „Kasti tranšėją nuo manęs ir iki pietų“. Kaip matote, smalsiapročiui, neapsunkinčiam Tikrosiomis Žiniomis bei intelektu, nėra nieko neįmanomo. Kas yra neįmanoma teorijoje – jie nepaprastai lengvai įgyvendina praktikoje. Žmogus nuo nebeaptinkamų laikų, iš didelio naivumo išsigudrino suvienyti statiką ir dinamiką, tuoj pat įgyvendinus savo know-how. Ir jeigu teorijoje ši disciplina nerastų sau pavadinimo, praktikoje jis lengvai sugebėjo ją realizuoti (kadangi žmogaus Pasirinkimas yra Įstatymas) ir pavadino „mirtimi“.  

Viskas prasidėjo nuo biblinio „akmenų išmėtymo“. Žmogus padalino gyvą, vieningą ir nedalijamą Būties ir savo Gyvenimo Procesą į atskirus mokslus, filosofines sroves bei doktrinas. Visi jie lyg tai ir aprašo Gyvenimą ir turi žinias apie ją, bet kadangi tuo pačiu dalina ją į atskiras dalis ir komponentus, neišvengiamai paverčia Gyvenimą statika, žudant ją. Žudo nepriklausomai nuo to, ko jie mokina – ar kasdieniškų dalykų, ar grandininės reakcijos įjungimo, arba paliečia amžinus Būties aspektus, tuo pačiu kabant apie Kūriniją, Dievą, Amžiną Gyvenimą ir taip toliau. Tai vyksta automatiškai ir prasideda nuo Būties suvokimo kairiuoju pusrutuliu, kuris nesugeba suprasti Gyvenimą pilnutinai, kompleksiškai.

Suskaldžius Gyvenimą į komponentes, žmogus – kaip mažas vaikas, kuris sulaužė žaisliuką, bando atskirų detalių gedime surasti priežastį, dėl kurios anas nebejuda. Mes skiriame visą savo gyvenimą Panacėjos (Tiesos) paieškai visame: sveikatoje, reikaluose, likime, tarpusavio santykiuose ir taip toliau, bet surasti negalime. Reikia pažymėti, kad Tiesa pasiekiama ir prieinama tik ten, kur yra Harmonija (tarpusavio supratimas kaip daugybinis grįžtamasis ryšys) visame. O ji, savo ruožtu, duodasi į rankas tik tiems, pas ką yra įprasmintas vieningo Proceso suvokimas!

Visos istorijos eigoje žmogus ieško rakto nemirtingumui ten, kur jo niekada nebuvo! Jis niekaip negali suprasti: jeigu Gyvybė Kūrinijos, Visatos ir Dievolygmenyje – nemirtinga ir amžina, kodėl gi miršta jis pats? Tai jam yra nenatūralu, nelogiška, yra didžiulis prieštaravimas! Jis pats nesijaučia kaltas, juk Gyvybės Svyruoklės Kūrinijos lygmenyje jis nestabdo, tai kodėl gi vyksta Gyvybės sustojimas jame pačiame? Priežastis randasi tik žmoguje, jo Sąmonėje, orientuotoje į kairiojo pusrutulio vystymąsi!

Kūrinijos lygmenyje Gyvybės Svyruoklė turi dvi kryptis: viena į išryškinto Pasaulio, Būties, Gyvybės, visų procesų suvienijimo pusę, kas daro Gyvenimą amžinu. Priešinga Svyruoklės judėjimo kryptis yra Antipasaulio, dematerializacijos pusėn, tikslu padalyti atidirbtą medžiagą į sudarančias komponentes, su jų tolimesniu utilizavimu. Iš čia išplaukia, kad jeigu kas nors Kūrinijoje ką nors padalija, kai tas „kas nors“ automatiškai turi būti utilizuota ir dematerializuota. Būtent taip veikia Gyvybės Apsaugos Dėsnis, priešingu atveju Ji nustoja būti Gyvybe. Štai kodėl vieningo Proceso padalijimas į sudarančias komponentes prieštarauja jos pasireiškimo sąlygoms.

Analogiški procesai vyksta visose save organizuojančiose sistemose, pavyzdžiui, žmogaus organizme. Visas organizmas į kiek įmanoma ilgesnį gyvenimą. Į Gyvenimą yra orientuotos visos jo sistemos ir ląstelės. Daleiskime, atskiros ląstelės nusprendė eiti „savo keliu“, išsimušė iš vieningo ritmo, ir Gyvenimo Proceso, tuo atjungė savyje Gyvybės Svyruoklę (medikai vadina tokias ląsteles navikinėmis, vėžinėmis). Jų atsiradimas iš karto pajungia ir aktyvuoja organizmo apsaugos mechanizmą. Šios ląstelės-opozicionieriai turi būti sunaikintos. Organizmas tam turi pilną teisę: dėl savo išlikimo jis atsikrato navikinių ląstelių, nei kiek nekrūptelėjus ir nesuabejojus, kad šios ląstelės buvo tokios „protingos ir civilizuotos“! Jokie organizmo altruistiniai palinkimai, jokie prisakymai ir moralės dėsniai, pokalbiai apie gėrį ir blogį čia nepriderami. Organizmas dėl savo išlikimo, dėl Gyvybės pasireiškimo savyje, kad netaptų vėžiniu augliu, privalo atsikratyti navikinių ląstelių! Ir atsikrato, kiekvieną minutę ir kiekvieną sekundę kariaudamas su jomis iki galo.

Žmogus, paskelbus save Homo sapiens, išsimušė iš vieningo Visatos Gyvybės Srauto, atsiribojus nuo jo, tuo įjungė susinaikinimo mechanizmą. Pasivadinus „Žmogus mąstantis“, Homo sapiens turėjo nors savo saugumo tikslais įtraukti neokorteksą į darbą. Bet šiuolaikinis žmogus teikia pirmenybę deklaravimui – kad jame viskas turi būti gražus: ir veidas, ir rūbas, ir Siela, ir mintys. Pačio pagrindinio nepastebime – kad mums pasivadinus žmogumi, esame pavaldūs gyvūno smegenims. Mes eilinį kartą pabrėžiame, kad visų žmogaus nelaimių priežastis randasi jo Sąmonėje!

Daugelis užduoda klausimą: „Kas yra Sąmonė?“ Sąmonė – tai galvos smegenų operatyvi atmintis, kuria mes naudojamės kiekvieną minutę ir kiekvienoje situacijoje: šiandien įsiminei – rytoj pamiršai, nes to nebereikia. Sąmonė – ypatinga psichikos būklė, kuri leidžia realiai jaustis šiame pasaulyje.

Visi pagrindiniai Konstantos (kaip bendri egzistavimo bei funkcionavimo Dėsniai) yra įrašyti Visatos Energoinformacinis Lauke ir privalomi vykdymui žmogui, jeigu jis nori gyventi taikoje bei santaikoje su Visatos Organizmu, turėti amžiną gyvenimą. Su juo per pasąmonę sujungtas mūsų dešinysis pusrutulis, turintis priėjimą prie šių nenykstamų Konstantų.

Savo gyvenimo procese, kad kaip nors kompensuoti didelį Konstantų (Tiesų) stygių, žmogus užpildo savo Sąmonę įvairiais stereotipais ir dogmomis, tiesiai sakant – kompleksais. Jis bando tokiu būdu pakeisti ir papildyti Konstantų stygių ir pasąmonės funkciją. Pats didžiausias ir žalingiausias stereotipas – tai savęs išaukštinimo stereotipas, žmogaus ypatingo reikšmingumo Gamtai, Visatai, Dievui; jo ypatinga vieta Gamtos evoliuciniame vystymesi (žmogus – Gamtos karalius, jos Dievas ir t.t.).

Šis stereotipas orientuoja žmogaus Sąmonę į jo Ego ir palavina jį hipertrofiškai. Jis perdedant iškreipia savo reikšmingumą, pastatė savo vaizduotėje asmeninę Virtualią Visatą, apsiribojant jos menkais didžiais, ir tuo liko visiškai patenkintas. Dažniausiai ji neviršija trikampio gabaritų: šaldytuvas – televizorius – unitazas[24]. Jam augant turi paerdvėti ir jo Virtuali Visata. 30 – 35 metų amžiuje ji turi tiestis iki Tikrosios Visatos didžio!

Psichologai vadina šią asmeninę Visatą žmogaus komfortine zona. Bet kaip nepavadink, prasmė yra viena: žmogus susiformavo kaip gana egoistinė asmenybė, persiorientavus gyvybinius srautus Sąmonėje į asmeninių problemų sprendimą bei savo reikšmingumo poreikių tenkinimą. „Ak, kokia gėrybė, žinot, kad esu tobulybė!“ Kas vis dėlto netrukdo jam vadintis „Dievo vergu“.

„Ego“ stereotipo pagrindais statomi visi pagrindiniai kompleksai ir principai. Šiuo gana nepatikimu pamatu grindžiasi visi mūsų mokslai, visos religijos ir doktrinos. Šiame pasaulyje viskas turi tarnauti žmogaus poreikiams, priešingu atveju jis stengiasi nubausti pažeidėją, nors tai bebūtų net Jėzus Kristus. Tokia yra objektyvi realybė.

Išžiūrėsime poelgio stereotipus tokiame pavyzdyje – kaip tėvai auklėja savo vaiką. Motina žino, kad jau laikas duoti pavalgyti vaikui, kuris ilgai žaidžia. Motina šaukia pavalgyti, bet vaikui svarbesnis reikalas yra tas, kuriuo jis užsiiminėja dabar, ir visai ne valgymas! Jo Sąmonė dar neišmoko daryti kultą iš valgio – pirminės gyvybės bazės. Motinos Sąmonė yra orientuota į valgio svarbumą: ji mano, kad jeigu vaikas nepavalgys, tai atsilieps jo medžiagų apykaitai, sveikatai ir vystymuisi. Vaiko nepaklusnumas motinai yra iššūkis! Ji, gindama savo požiūrį, per prievartą priverčia vaiką valgyti. Čia prasideda ašaros, užsispyrimas, supykimas... Tai tik neužgaulus dviejų stereotipų konflikto pavyzdys.

Stereotipų karas mūsų gyvenime gauna vis agresyvesnį pobūdį: žmogus suvokia pasaulį per stereotipus, per juos reaguoja į gyvenimą. Visas jo gyvenimas yra orientuotas tam, kad apginti savo asmeninius stereotipus – nuomonių, sprendinių ir požiūrių formoje! Iš čia ir stresai, ligos, konfliktai, nesėkmės. Smulkiau apie stereotipus pakalbėsime kituose skirsniuose, o kol kas tęsiame statikos bei dinamikos svarstymą.

Būtent Sąmonės stereotipai, mūsų gyvenimo patirtis, kuri grindžiasi asmeniniais kompleksais, sustalbo pas mus viduj Gyvybės Svyruoklę, sutrumpina mūsų Gyvenimą ir priveda jos suvokimą prie statikos. Besiorientuojant į kompleksų bei dogmų įgijimą (faktiškai nukryžiuojant save), žmogus daro pražūtingą pasirinkimą mirties pusėn ir tęsia aistringai ginti jį visą savo gyvenimą, paverčiant statika viską aplink savęs.    

Statika – tai bala, kuri užsiurbia žmogų vis daugiau ir daugiau. Iš ten jis prašo Dievo pagalbos. Kokios pagalbos? Dievas yra Gyvybė, Dinamika, absoliuti ir pilna Harmonija, pavaldi Bendriems Dėsniams. Štai kur Absoliuto šaknys – Absoliuto, kurio žmogus ieško ir su kuriuo, pagal rytų filosofijos vaizdinius, turi susijungti. Apie šią Harmoniją visi kažkodėl pamiršo...

Gyvenime nėra vietos jokioms dogmoms! Kaip gali žmogus jų pagalba realizuoti save, net jeigu laikosi Biblijos dešimties įsakymų, bet turi Sąmonę, įdarytą visokiomis dogmomis, visokiais kompleksais? Niekaip, jis gali tik padaryti žalą sau ir aplinkiniams!

Besėdint tokioje baloje, yra tuščiai prašyti Dievo pagalbos, nors Jis padeda ir pasiruošęs padėti visiems ir kiekvienam. Bet kad gauti ir pajusti realią ir žymią pagalbą sau, reikia būti vertu jos: atsikratyti stereotipų, orientavus savo Sąmonę į Gyvenimą dinamikoje ir Harmonijoje. Kiekvienam iš mūsų tai labai sudėtingas procesas, paties savęs laužymas. Ne kiekvienas padarytų tokį žingsnį, o juo labiau – išlaikytų. Štai kodėl išliks ne daugiau kaip vienas procentas, ir duok Dieve, kad tokių būtų daugiau, negu spėjamas procentas.

Mūsų Sistema duoda šansą kiekvienam, bet kaip jūs pasinaudosite tuo šansu – tai jus jūsų valia ir jūsų problemos. Kokia turi būti Sąmonės orientacija, jeigu mes norime išlikti? Žmogaus psichikos lygmenyje Svyruoklė padaro svyravimus tarp kairiojo ir dešiniojo pusrutulių. Todėl yra labai svarbu išmokti vienu laiku naudotis abejais pusrutuliais. Tiktai šiuo atveju mums taps pavaldūs visi mūsų „Aš“ procesai, – „Aš“, kuris yra sudėtingiausias biocheminis, bioenergetinis kompleksas ir kuris visada pasiruošęs (ne taip kaip Sąmonė) vykdyti Vieningus Įstatymus.

Kaip Dievui yra pavaldžios Būtis ir Nebūtis, taip ir mums, mūsų Lygmenyje, bus pavaldžios Gyvenimo statika ir dinamika, jeigu mes Sąmonės pagalba išmoksime kontroliuoti ir valdyti kairiojo ir dešiniojo pusrutulių veiklą. Būtent tada gausime priėjimą prie savo neokortekso, prie savo nerealizuotų galimybių, išlavinsime ir realizuosime jas savyje, susijungus su savo Aukščiausiuoju Aš. Mūsų Sąmonė šiuo atveju išeina į ypatingą, Ketvirtąją būseną (alfa lygmuo, maldos būsena, nirvanos būsena, meditacinė Nenutrūkstamos Loginės Mąstysenos būsena). 

Dešinysis pusrutulis – tai Būties, Gyvenimo, Gyvybės dinamikos ir Harmonijos suvokimas, jis yra Evoliucijos laidas. Kairysis pusrutulis, atsitraukdamas nuo dešiniojo, tai Nebūtis, statika, degradavimas ir mirtis. Visas mūsų gyvenimo būdas, Sąmonės išlavinimas ir formavimas orientuoti į kairiojo pusrutulio vystymąsi. Mūsų mąstymo būdas yra stereotipinis. Mes gyvename pasekmių pasaulyje, sudeginame visą savo gyvenimą be galo kovai su jais, bandome tuo pačiu suprasti Gyvenimo prasmę ir Būties paslaptį, suprasti Tiesas, išsiaiškinti savo lemtį ir net atėjimo į Žemę misiją. Mes suvokiame pasekmes savo dogmomis ir kapanojamės mūsų išgalvotame pasaulyje, užsidarome savame kiaute.       

Orientuojant Sąmonę į kairiojo pusrutulio vystymąsi, žmogus automatiškai sustabdo savyje Gyvybės Svyruoklę. Kadangi kairiojo pusrutulio užduotis – suskaldyti vieningą, padarius iš jo diskretinį ir statiką, šiuo atveju žmogus, orientuodamas gyvenimą į sunaikinimo programas, savarankiškai nusirašo į utilį!

Tokia orientacija sukelia milžinišką psichinės energijos (kaip savo, taip ir Dievo, energijos, kuri yra šventenybė) išmetimą bei nereikalingą sunaudojimą. Tuo pačiu psichinės energijos nuodingi išspinduliavimai sunaikina žmogų ir viską gyvą aplinkui. Žmogus, kaip mirties ir sunaikinimo nešiotojas, automatiškai atsijungia nuo vieningo Gyvybės Srauto, Visatos ir Dievo. Visi jo vengia ir bėga kaip nuo raupsuotojo.

Nereikia pamiršti, kad Dievo psichinės energijos limitas duodamas kiekvienam begimstant, vieną kartą ir visam gyvenimui. Kaip mes juo pasinaudosime – priklauso nuo mūsų. Biblijoje yra alegorija ryšium su tuo, bet žmonės ją supranta visiškai ne taip, kaip reikėtų. „Ir kvailys supras genialų kūrinį, bet juk visiškai kitaip“ (Stanislaw Jerzy Lec[25]). 

Štai ši alegorija[26]:

„...vienas žmogus, kuris, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą. Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus – ir iškeliavo. Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir pelnė kitus penkis. Taip pat kuris gavo du talentus, pelnė kitus du. O kuris buvo gavęs vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus. Praslinkus nemaža laiko, anų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą. Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: „Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis“. Šeimininkas atsakė: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ Taip pat tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: „Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du“. Šeimininkas tarė: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ Prisiartinęs tasai, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: „Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, imkis, kas tavo“. Šeimininkas jam atsakė: „Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, renku, kur nebarsčiau. Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis. Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų“. 

Taip ir su Dievo psichinės energijos, duotos kiekvienam begimstant, limitu. Didžioji dauguma Jo sūnų bei dukterų „netalentingai“ sudegina šią dovaną, tiesa, kai kurie sugeba užkasti ją į žemę, atsinešus su savimi po mirties nors kažką kaip prisiminimą apie savo praeitą gyvenimą. Per pastaruosius tūkstantmečius tik vienetai (iš jogų) sugebėdavo ateiti iš Žemės į Subtilų Pasaulį su pelnu (fiziniame kūne). Būtent tokiais mus ten ir laukia – su rankomis, su kojomis, su Sąmone, kuri savanoriškai susijungė su Siela ir Aukščiausiuoju Aš materialiajame pasaulyje, Žemėje! Dabar. Kai tokio „pelno“ gavimo technologija – per gabumą valdyti psichinę energiją – gauta ir atidirbta, atsijauninimas ir realus nemirtingumas greitai taps kasdieninis dalykas visiems norintiems! 

Bet tai bus įmanoma tik po žmogaus susijungimo su Visatos Gyvybės Srautu – per savo Aukščiausiojo Aš sujungimą su Dievu. Būnant atjungtoje būklėje, koks tikslas įpumpuoti į save įvairaus lygio energijas, nors jos netgi universalios? Kam reikia atidarinėti savyje aiškiaregystę, aiškiaklausę ir kitus paranormalius sugebėjimus? Argi yra prasmė šiuo atveju užsiiminėti ezoterika ir vaikytis visokiausių žinių? Ne, viskas tai apsigaudinėjimas!

Kol Sąmonė prikimšta įvairių dogmų ir orientuota į statiką, į mirtį, į Ego – iki tol visi sugebėjimai liks nerealizuoti, o įgytos žinios – nepareikalautos. Žmogus „kinko arklį prieš vežimą“, egzistuoja didžiulės jėgų įtampos dėka, būtent egzistuoja, o negyvena! Visi supergabumai, panaudojami statikoje, tik yra jį, padarant žalą aplinkiniams.    

Daugelis stengiasi atskleisti savyje supergabumus, kad valdyti kitus žmones. Štai kodėl statikos bei stereotipų pasaulyje geriausiai už visus gyvena magai ir kerėtojai – žmonės, orientuoti į blogį! Būtent šiame pasaulyje jie be didelio vargo sugeba valdyti įvykius bei žmones. Bet laisva Sąmonė jiems sukelia didelį pavojų ir grėsmę. Jų polinkiai ir sugebėjimai Dinamikos Pasaulyje neutralizuojasi ir susinaikina. Jiems toks Pasaulis – pražūtis.

Jeigu žmogus nori padaryti savo Sąmonę laisvą, jis turi orientuoti ją į dešiniojo pusrutulio lavinimą. Jis suvokia Gyvenimą dinamikoje ir orientuojasi į visą gyvybinį procesą, o taigi – į Būtį ir Dievą. Dešinysis pusrutulis leidžia mums persijungti nuo pasekmių pasaulio į Priežasčių Pasaulį, suprasti Jį ir Jį valdyti, gavus Jame „įregistravimą“.

Sąmonės stereotipai visada trukdys tai padaryti, nes jų pagalba žmogus pritaiko Pasaulį ir Gyvenimą savo poreikiams. Tik laisva nuo kompleksų ir dogmų Sąmonė pritaiko žmogų Pagrindiniams Gyvybės Srautams, padeda jam teisingai įvertinti situaciją, formuojant jam palankius įvykius. Ir tik šiuo atveju bet kuris kreipimasis į Dievą duos jums realią pagalbą – jūs tampate savo likimo šeimininku!


[23] Harry Emerson Fosdick (1878 – 1969), amerikiečių kunigas, garsus savo aforizmais.

[24] dabartinis jaunimas gali prie šio pridėti dar kompiuterį...

[25] Stanislaw Jerzy Lec (1909 – 1966), žymus lenkų satyrikas, poetas, aforistas.

[26] Matas, 25 : 14 – 30.

Atgal... Turinys Toliau...