Augalinės ir gyvulinės ląstelės

Augalinės ir gyvulinės ląstelės

Žmogaus Evoliucijos eigoje jo organizme susiformavo dvi savarankiškos sistemos. Viena turi augalų savybes, pavadinsime ją „augaline“, kitai suteiktos gyvulių savybės, pavadinsime ją „gyvuline“.

„Augalinei“ sistemai priklauso: jungiamasis audinys (kraujas, limfa, kaulai, kremzlės, sausgyslės, įvairios organų plėvelės, kraujagyslės, žarnos) ir „gera“ mikroflora. Ši sistema sintezuoja maistingąsias medžiagas.

„Gyvulinei“ sistemai priskiriami: raumenų bei nervų audiniai, o taip pat „bloga“ mikroflora. Ši sistema vartoja tą, ką gamina „augalinė“ sistema, o sintezuoja atliekas (nuodus ir šlakus). Šios atliekos netinka antriniam panaudojimui, skirtingai nuo medžiagų, pagaminamų „augaline“ sistema. Tam, kad išvesti iš organizmo atliekas ir perdirbti jas, pasinaudojama apvalymo sistema.

Išžiūrėsime augalinių ląstelių darbą. Kaip jos veikia? Pažvelkite į augalus: jie pasiima iš Žemės mikroelementus ir esant vandens, oro, Saulės poveikiui sintezuoja sudėtingesnius aktyvius elementus, turinčius savo sudėtyje vitaminus, mikroelementus, enzimus. Maisto virimo metu enzimai suyra į vitaminus ir mikroelementus, bet šie sudėtiniai elementai neturi pagrindinės, aktyvios dalies, ir patys jokios vertės jau nebeturi. Iš pasakyto išplaukia, kad augalų fotosintezę (maistingųjų medžiagų formavimas bei gaminimas) stimuliuoja informacinė energija iš išorės, kuri ateina į augalus kartu su vandeniu, iš oro ir nuo Saulės.

Analogiškas procesas vyksta ir žmogaus organizme. Augalinės sistemos ląstelės pagauna informacinę energiją iš išorės ir esant jos poveikiui sintezuoja maistingąsias medžiagas, kurios po to bus panaudotos gyvuline sistema.

Atkreipkite dėmesį, gyvulinė sistema vartoja medžiagų sintezės organizme produktą, o pagamina atliekas (nuodus). Žinoma, suryjant maistingąsias medžiagas, pagaminamas augaline sistema, gyvulinė sistema atlieka tam tikrą darbą, kuri nulemta fiziologine organizmo funkcija, kurios pasėkoje susidaro atliekos (kaip šio darbo produktas). Atliekos utilizuojasi „blogais“ mikroorganizmais ir organizmo valymo sistema.

Pas įprastą žmogų energijos įplaukimo iš išorės procesas yra atjungtas. Reiškia, augalinės ląstelės neturi maitinimo ir negali sintezuoti maistingąsias medžiagas. Jos badauja ir miršta. Tiku būdu, maistingųjų medžiagų sintezė organizme nusitraukia, o taigi nusitraukia daugelis kitų funkcijų, kurias turi atlikti augalinė sistema.

Gyvulinės sistemos ląstelės, negaunant maitinimo nuo augalinės, negali įsisavinti viso to maisto, kurį mes joms duodame (nes šią funkciją atlieka augalinės ląstelės), o tai reiškia, kad negali panaudoti gautas maistingąsias medžiagas. Jos pastoviai jaučia aIkį, reikalaudami savo maitinimo, skirto Gamta. Esant perteklinei mitybai, nuo kurios taip kenčia šiuolaikinis žmogus, didėja atliekų (nuodų) kiekis. Gyvulinės ląstelės dusta jose (o tai galvos smegenų, nervų sistemos ir raumenų audinių ląstelės). Šiuo atveju organizmas, kaip suderintas bioenergetinis ir biocheminis kompleksas, nepasiduodantis senėjimui bei sunaikinimui (koks jis turi būti pagal Kūrėjo sumanymą!) – nefunkcionuoja. Būtent su tokiais įgymiai gimsta vaikai, bet tėvai laužia savo beribe „meile“ visas šias gamtines savo vaikų savybes ir mechanizmus.

Iš čia – visos ligos. Nugalėti jas, neatstačius organizmo augalinės sistemos, yra utopija. Tam, kad atstatyti sveikatą, reikia atkurti augalinės sistemos ląsteles. Atkurti jas galima tik aprūpinus organizmą natūraliu, šviežiu augaliniu maistu ir Gamtos energija. Visa Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistema yra apskaičiuota palaipsniam, etapiniam šių pirmykščių procesų atkūrimui, „status quo“ atstatymui. Todėl prieiti prie jos reikia ne kaip prie fakto (viskas iškart ir dabar). O kaip prie proceso (viską gausite, bet palaipsniui). 

Atgal... Turinys Toliau...