Virtas maistas – gyvybinės veiklos statika

Virtas maistas – gyvybinės veiklos statika

Kaip buvo nustatyta, esant termiškam maisto paruošimui, enzimai suyra. Kai enzimų nebėra, bet kuris maistas pasiverčia moliu. Žmogus – vienintelė būtybė Gamtoje, kuris pastoviai valgo molį. Visas maistingasis maisto produktų komponentas virimo metu susiskaldo į sudėtines dalis. Anksčiau mes nustatėme – kur nėra vietos vieningam procesui – ten mirtis. Atskirų sudėtinės maistingojo komplekso dalių organizmas nepriima, o jis jas identifikuoja kaip nuodus, nes jos jau yra ne dinamika, o statika. Jos priverčia organizmą įjungti savo apsaugos ir valymo mechanizmą.  Ką fiziologai supranta kaip virškinimo bei medžiagų apykaitos procesą, iš tikrųjų yra organizmo valymo ir apsaugos nuo nuodų procesas – organizmo funkcionavimas avraliniu režimu. Jo buvimas maitinimo negyvu, statišku maistu režime išsekina vidines jėgas ir sumažina imunitetą. Organizmas tampa neapsaugotas prieš įvairius virusus bei mikrobus. Jis serga, gauna chronines ligas ir miršta.

Kad būtų įvykdytas virškinimo procesas, įprastine prasme, organizmas turi atlikti tam tikrą darbą:

· nustatyti maisto sudėtį ir duoti organizmui signalą reikiamų medžiagų išskyrimui iš savo atsargų (depo) ir sintezei. Visiems žinoma, kad maistingosios medžiagos deponuojasi įvairiuose organuose. Pavyzdžiui, jodas – skydliaukėje, mikroelementai – kauluose, energija – raumenyse, vitaminai – odoje ir kepenyse, ir taip toliau;

· surinkus reikiamus komponentus, organizmas sintezuoja iš jų fermentus, kurie reaguoja su maisto elementais, davedant iki stovio, tinkamo saugiam transportavimui. Fermentas – tai įvairių maistingųjų medžiagų kompleksas (aminorūgščių, vitaminų, jeigu reikia – mikroelementų ir nepakeičiamų riebalųrūgščių), sujungtų enzimais į sistemą, į kurią įeina gyvybinė energija. Iš čia fermentų sintezė yra susijusi su energijos sunaudojimu organizme, reiškia – su jo susilpnėjimu;

· transportavimo vykdymas iki paskirties vietos, kur šis susivienijimas vėl susiskaldo iki pradinio elemento su jo tolimesniu utilizavimu.    

Išžiūrėsime šį dalyką baltymo įsisavinimo pavyzdyje. Kiekvienas baltyminis produktas turi savyje tik vieną tam tikrą baltymą. Kad padaryti baltymą tinkamu vartojimui, organizmas turi išskirti eilę aminorūgščių, žinomų kaip nepakeičiamos – histidinas, izoleucinas, leucinas, metioninas, fenilalaninas, treoninas, triptofanas, valinas. Organizmas paima šias rūgštis iš savo depo. Jeigu šiame procese trūksta nors vienos rūgšties, baltymo perdirbimo procesas sustoja, jis neįsisavina ir pūva žarnyne.

Iš kur atsiranda aminorūgštys? Kas minutę organizme miršta milijardai ląstelių, kurios utilizuojamos. Valumo sistemos išardo ląsteles į sudėtinius elementus ir deponuoja juos iki paskirties vietos. Svarbi kiekvienos ląstelės dalis yra aminorūgštys. Būtent jas organizmas ir pasiima iš depo ir nukreipia į virškinimo traktą baltymo įsisavinimui.

Analogiškas procesas lydi ir kitų taip vadinamų maistingųjų medžiagų perdirbimą. Taip, karotino arba vitamino A įsisavinimui organizmas turi sintezuoti vitaminą C, kurio jame katastrofiškai trūksta. Kalcio įsisavinimui iš maisto produktų turi būti išskirtas lytinių organų hormonas ir tam tikras ftoro kiekis.

Ką tik aprašytas organizmo darbas yra žinomas kaip vidinės sintezės bei maistingųjų medžiagų įsisavinimo procesas. Tai organizmo valymo sistemos idealaus darbo pavyzdys. Realiai gi mes turime visiškai kitą paveikslą:

  • Organizmo ląstelės iš prigimties sugeba priimti tik natūralias medžiagas, turinčias biologinį aktyvumą. Kitos patekti į jas patekti negali. Yra žinoma, kad virtas maistas praranda savo enzimus, taigi, visi jos sudėtiniai komponentai praranda biologinį aktyvumą. Reiškia, šie komponentai ląstelėmis nepriimami ir lieka tarpląstelinėje medžiagoje. Laikui bėgant panašių neįsisavintų medžiagų susikaupia tiek, kad jos pilnutinai užteršta tarpląstelinę erdvę, o ląstelė lieka alkana.
  • Blokuotos tokiu būdų ląstelės nesugeba dalyvauti vidinėje maistingųjų medžiagų sintezėje. Taigi, organizmas negali pristatyti virškinimo traktui reikiamo fermentų kiekio, kas sukelia nepilną maisto įsisavinimą.
  • Neįsisavintas maistas pūva žarnine. Puvimo bakterijos patenka į kraują ir išsinešioja po visą organizmą. Nusėdant tarpląstelinėje medžiagoje, jos sąveikauja su virusais ir sukelia organizme uždegimo procesus.

Neteisingos, neapgalvotos mitybos pasekmėje organizmui žalingų medžiagų susikūrimas vyksta tiesiog virškinimo trakte. Šios nuodingosios medžiagos apnuodija kraują, padaro jos reakciją rūgštine. Kraujas tampa agresyvus organizmo ląstelių atžvilgiu, nes jų natūrali aplinka yra šarminė. Jis perneša nuodingąsias medžiagas į visus organizmo kampelius, deponuoja jas tarpląstelinėje erdvėje, bet atgal neatsiima, kas sukelia bendrą organizmo apsinuodijimą (intoksikaciją). Šioje kūno dalyje pasikeičia visi gyvybiški procesai, atsiranda sąstingio reiškiniai, vyksta uždegimai. Dėl to pasikeičia audinių struktūra bei funkcija, atsiranda chroninės ligos.

riebaliniai audiniai

Įprastos mitybos trūkumas yra tik vienas – ta pati statika, įgyvendinta Būties maitinimosi komponentėje. Mūsų mitybos prasmė – perdirbti ir skaniai paruošti produktus, faktiškai suskaidyti maistą į komponentus, pervedus jį į neaktyvią formą, kas, galų gale, sukelia liūdnas pasekmes. Ląstelės, viena po kitos, milijardais iškrenta iš vieningo Gyvenimo Proceso. Šis susinaikinimo procesas palaikomas Sąmone, jo stereotipais, bado baimėmis – kaip dogma, kad be maisto mes neišgyvensime. Nuo pat vaikystės mus įtikino, jog tam, kad pasisotinti, reikia suvalgyti tam tikrą kalorijų kiekį, priešingu atveju mes susirgsime. Iki šiol fizinių kūno kondicijų įvertinimas daromas ne pagal sveikų raumenų, kurie užtikrina mums visus gyvybinės veiklos procesus, masę, o pagal svorį, pririnktą riebalinių audinių išsivystymo dėka.  

Visos neišreikalautos medžiagos, gautos organizme virškinimo metu, lokalizuojasi riebalais, tokiu būdu jos ir sulaikomos toje tikroje vietoje. Mūsų supratimu nutukimas yra susijęs su poodinės ląstelienos ląstelių tūrio padidėjimu. Iš tikrųjų visi raumenų audiniai gali būti apimti nutukimu, kas sukels vidinių organų tonuso praradimą. Visi jie apauga lašiniais, kurie susidaro tarp mūsų organų raumenų skaidulų. Kaip jūs suprantate, esant tokiems reikalams, nepakeitus mitybos, pataisyti sveikatą kitais būdais praktiškai neįmanoma.

Atgal... Turinys Toliau...