Būties Trilypumas

Ketvirtasis skirsnis

Būties Trilypumas

                                               Dalykas ne tame, kad jie nesugeba pamatyti sprendimą.
Dalykas yra tame, kad negali pamatyti problema.

                                                                                                 GilbertasChestertonas[33]

Pasaulis, Visata, kaip vieningas organizmas egzistuoja tiktai savo harmoniškumo, tai yra pilno visų sutartinumo bei  sąryšio procesų dėka, grįžtamojo ryšio buvimo juose dėka. Harmonija yra pavaldi bendriems fizikos ir matematikos dėsniams, aprašoma matematinėmis lygtimis bei formulėmis. Harmonijos dėsniai veikia absoliučiai visiems Gamtos savybėms ir reiškiniams, visiems žmogaus gyvenimo ir veiklos procesus, jo mąstymui, savitarpio santykiams tarp žmonėmis ir taip toliau. Harmonija – Būties ir Gyvybės apskritai pagrindas.

Gyvybė egzistuoja ten, kur yra judėjimas, tam tikras ritmas, būdingas visiems jos formoms bei reiškiniams. Yra žinoma, kad bet kuris judėjimas – tai kam tikras procesas, kuris randasi ir vyksta tarp pradinio ir baigtinio taškų (arba tarp pradinių, išeities, duomenų ir baigtinių).          

Yra juoda ir balta – pradiniai duomenys, du Pradai. Jų abipusiškas perėjimas vienas į kitą pagimdo tarpinę būklę – pilką. Naktis ir diena – pradiniai pradai; jų abipusiškas perėjimas – aušra, rytas, sutema, vakaras. Analogiškai, žiema ir vasara – pradiniai pradai; jų tarpinės būklės – pavasaris ir ruduo.             

Praeitis ir ateitis – taip pat pradiniai pradai; jų tarpinė būklė – dabartis. Jeigu pratęsime išžiūrėti daugelį gyvenimo reiškinius, juose visada pastebėsime tam tikras pradines būkles ir būkles baigtines. Visada yra Pradiniai Pradai – komponentės, sudarančios Kūrinijos Dvilypumo esmę.

Čia reikia pabrėžti pagrindines Kūrinijos energetines savybes. Viskas, kas egzistuoja Pasaulyje, stengiasi užimti padėtį, kuriam būdingas ko mažesnis energijos panaudojimas. Todėl Pradiniams Pradams yra būdinga būtent ši savybė.

Aišku, Pradų pradinė būklė turi pusiausvirą energetinę būklę tam tikro proceso pradžioje. Baigtinė Pradų būklė įsisavina panašią savybę procesui pasibaigus, o tai vėl paverčia šį Pradą kažkuo susiformuotu, vientisu ir stabilu.

Tokiu būdu, Dvilypumo komponentės – tai pastovūs, nekeičiami statistiniai duomenys (negyvi svyruoklės taškai). Jeigu įeiti gilyn į kiekvieną iš jų atskirai, mes rasime ten ramybę. Ir šioje tuštybėje dingsta bet kokia Dvilypumo prasmė. Joje nėra jokių orientyrų, kurių pagalba būtų galima nustatyti, katra iš šių komponenčių yra pradinė, o katra – baigtinė.

Realus dviejų Būties komponenčių pasireiškimas, jų egzistavimo prasmė, pasireiškia tik jų abipusiškame perėjime vieno į kitą. Tiksliau sakant – jų nuolatiniame judėjime, kas yra trečia Būties komponentė. Iš tikrųjų, jeigu mes turime kažkokį Pradą, pasirodžius trečiai komponentei – Judėjimui, kuris stumia Pradą pakitimams, mes gausime kažkokią tarpinę, o vėliau ir Baigtinę būklę, su augančiu potencialu, su augančia jėga.

Susiformavus į tam tikrą visumą, Baigtinė tampa sekančio proceso Pradiniu Pradu. Tokiu būdu, aktyviai Būties komponentei veikiant, vienas Kažkas sklandžiai pereina į kitą. Mes gavome Pradinį Pradą, bet jis dabar – jau visiškai naujas, pakeistas!

Pavyzdžiui: atėjusi po Nakties Diena bus nauja, pakeista. Vakarykštės Naktis ir Diena – tai praeitis, jos dingo be pėdsakų. Mes vėl turime pradinius stabilius duomenis – Naktį ir Dieną, bet jos yra visiškai naujos, su dinaminiais pakitimais! Jos nepanašios į tas, kurios buvo iki jų, ir į tas, kurios bus po jų!

Trečios komponentės (aktyvios dinaminės Būties komponentės) dėka atsiranda tokios sąvokos, kaip Erdvė ir Laikas. Erdvės ir Laiko charakteristikos bei savybės pilnutinai nustatomos šia komponente.

Atkreipkite dėmesį: Judėjimas yra vienos būklės perėjimas į kitą, naują. Šis perėjimas yra laipsniškas, sklandus – ne kaip faktas, o kaip procesas. 

Viskas yra paprasta. Pradiniai Pradai – du kraštutiniai negyvi Svyruoklės amplitudės taškai. Todėl juose nėra nei Erdvės, nei Laiko! Kraštutiniai taškai – tai Faktas. Procesas – tai trečioji Būties Komponentė, tik jai yra būdingi Erdvė ir Laikas, kurie padeda Gyvybės Proceso realizavimui.

Dvilypumas – struktūrinė Pasaulio, Visatos savybė. Visada yra kažkas su tam tikromis ypatybėmis ir visada yra kažkas su analogiškomis, bet jau priešingomis ypatybėmis. Judėjimo, jungiančio šias priešingas būkles, dėka egzistuoja Visata. Štai kur posakio „Judėjimas – tai gyvybė“ prasmė. Judėjimas – trečioji Būties komponentė. Pavadinsime ją Gyvybės Svyruokle.

Tokiu būdu, Išryškintas Pasaulis – tai dinamikos, judėjimo pasaulis! Jam yra būdingas Trilypumas. Iš čia išplaukia, kad jeigu kuriame nors procese kokiu nors būdu pašalinti Trilypumą, mes sustabdysime Gyvybės Svyruoklę (judėjimą) ir gausime Dvilypumo  statiką, kapinių ramybę.

Iš bendrųjų mokslų yra žinoma, kad fundamentalūs (pagrindiniai) Būties Dėsniai yra Vienybės Dėsnis bei Priešybių vienybės ir kovos Dėsnis. Analizuojant aukščiau išdėstytą, galima padaryti išvadą: ten, kur yra Trilypumas, ten neribotai viešpatauja Priešybių vienybės ir kovos Dėsnis! Iš tikrųjų, du struktūriniai tam tikro proceso vienetai yra antagonistai, bet kai jie yra suvienyti Gyvybės Svyruokle, kuri užtikrina jų abipusišką perėjimą vieno į kitą, – atsiranda neįžiūrima akimirka vardu Gyvenimas. Vienybės Dėsnio dėka pasireiškia visas Kūrinijos įvairumas.             

Ten, kur Gyvybės Svyruoklė yra atjungta ir judėjimas nutrūksta. Pradiniai Dvilypumo Pradai pradeda nesutaikomą kovą. Iš tikrųjų, neverta laukti taikaus dviejų Pradų sambūvio! Pradų, kurie turi absoliučiai skirtingus apibūdinimus! Tai amžina dviejų antagonistų, nesutaikomų oponentų-ginčininkų, kova, kurioje laimės tik vienas – tas, kuris savo egzistavimui reikalauja mažiausio energijos sunaudojimo. Tai yra esant atjungtai Gyvybės Svyruoklei visada laimi statika, mirtis ir Nebūtis.

Šiuolaikiniai mokslas, religija stato savo pasaulėžiūrą ir koncepcijas, besiorientuojant į pradinius, negyvus Būties taškus – į Dvilypumą. Nei kiek neabejodami, daug negudraudami, jie pririša prie jų Erdvę ir Laiką, manydami, jog trečioji komponentė – Gyvybės Svyruoklė – prisideda prie dviejų pirmų, kaip savaime suprantamas dalykas!

Taigi (jų supratimu), Pagrindinio Veikėjo – Dievo – dalyvavimas yra numanomas kaip privalomas, bet jau kaip įvykdytas faktas, kuris mus niekaip neįpareigoja! Turima galvoje, kad po Pasaulio Sukūrimo Dievas išėjo į atsargą, pastačius visus procesus Visatoje „automatiškam veikimui“. Viskas, kas iš Jo liko, tai tik Energoinformacinis Laukas ir kažkokia energetinė substancija – Absoliutas – visų energijų šaltinis. O todėl dabar tik žmogus belieka padėties šeimininkas (vienas namuose – ką noriu, tą ir darau!). Ir užtenka dainuoti Dievui lopšines mantrų bei maldų formoje. Taip gyventi yra daug kur kas patogiau ir ramiau!      

Daugeliui žmonių bus tikras šokas sužinoti, kad Dievas – gyvas, stiprus ir į atsiskyrėlių būstą nebuvo išėjęs. Vieną kartą „užvedus“, kartu su savo personalu, Visatą, Jis Ją valdo ir mesti likimo valiai (kiek mums yra žinoma) neturi teisės net akimirkai! Mes, Žemės žmonės, esame pakviesti Dievu į šią Gyvenimo Šventę, ir ne šeimininkai mes čia esame – o svečiai, taigi reikia elgtis padoriai ir deramai!

Dievo nuolatinio aktyvumo dėka mes, Visatos ir Žemės žmonės, turime būti Jam dėkingi už trečiosios komponentės turėjimą visuose Būties procesuose. Gyvybės Svyruoklė Dievo ir Visatos Lygmenyje palaikomas aktyvioje būklėje Psichinės Dievo Energijos dėka, Jo Minties dėka. Tai ir yra Šventoji Dvasia! Be jos Gyvybė Žemėje ir Visatoje būtų neįmanoma iš principo.  

Dievas negali atsistatydinti jokių būdu, nes Jis yra Gyvybės Šaltinis! Pirma Jo poilsio sekundė bus paskutine visai Esamybei Visatoje, todėl geriau apie tai ir negalvoti.

Gyvenimas praeina tarp dviejų Būties Polių: spindulinės gyvybės formos, iš vienos pusės, ir baltyminės – iš kitos. Spindulinė ir baltyminė Gyvybės formos – dvi Būties priešybės, du Poliai. Gyvenimas – tai dinamika, užtikrinanti dviejų priešybių abipusišką perėjimą vienos į kitą. Būtent šiame perėjime, kuris nesustoja nei akimirkai, randasi Gyvybės Svyruoklė, Gyvenimo, Būties, Dievo ir Žmogaus Evoliucija.  Vienybė su Gyvybės Svyruokle – teisės Gyvybei įsisavinimo laidas. Be šios vienybės žmogus Kūrinijai – tuščia vieta!  

Ir labai keista, kad šiuolaikinis žmogus atkakliai ignoruoja šią aplinkybę! Reikia suprasti ir priimti kaip objektyvią tikrovę sąvoką, kad Trilypumo pasireiškimo ir Kūrinijos Pagrindinio Dėsnio egzistavimo šaltinis yra Dievo Minties jėga, Jo Šventoji Dvasia (arba, kaip mes vadiname – Psichinė Dievo Energija). Nepriėmus ir nesupratus viso šio negalima pažinti Tiesą, Gyvenimo Prasmę ir neįmanoma gyventi deramai. Kadangi Dievo Mintis ne tik įjungia ir pastoviai laiko aktyviojoje būklėje visis Visatos dinamiką, ji įjungia Gyvybės Svyruoklę kiekviename iš mūsų, mąstymo bei Pasaulio supratimo lygmenyje. Tik aktyvios sąveikos su Psichine Dievo Energija dėka mes galime įjungti evoliucinį neokortekso vystymąsi ir panaudoti savo 95 – 98 % nerealizuotų galimybių, patvirtindami tuo teisę vadintis „Žmogumi Mąstančiu“.

Kūrinijos lygmenyje Gyvybės Svyruoklė (Psichinė Dievo Energija) suvienija du Pradus – Būtį ir Nebūtį. Nenutrūkstamas abipusiškas Būties į Nebūtį ir atgal perėjimas padaro Gyvybė Visatos ir Dievo Lygmenyje nemirštančia, amžina. Psichinė Dievo Energija įjungia į darbą Priešybių vienybės ir kovos Dėsnius, ir to dėka visi Pradai su priešingomis savybėmis ne tik taikiai susigyvena vienas su kitu, bet ir neša gyvybę visai Esamybei Kūrinijoje!

Žmogaus lygmenyje Dvilypumas yra pavaizduota kaip energetinis ir fizinis kūnai, kurių sąsaja vykdoma Mintimi, Psichine žmogaus Energija. Taip pasireiškia mūsų Triguba Esybė.

Čia reikia pabrėžti, kad Kūrinijoje tik du – Dievas ir Žmogus – turi pajėgumą valdyti Psichinę Energiją (mintį) ir kontroliuoti ją! Kiti gyvi padarai tokio pajėgumo neturi. Žmogus, nemokantis valdyti savo Psichinę Energiją ir nuolat ją kontroliuoti, automatiškai sustabdo savyje Gyvybės Svyruoklę, savarankiškai atjungia Priešybių vienybę. Pradeda veikti nepermaldaujama Priešybių kova, kai antagonistinės energetinio ir fizinio kūnų savybės tampa ypač pasireikštos, naikinančios viena kitą. Galų gale žmogus, patekus tarp tokių girnų, serga ir neišvengiamai miršta.

Šis baigtis persekios mus kol išmoksime Sąmonės dėka valdyti savo Šventąją Dvasią (Minties potencialą) ir kontroliuoti ją. Mūsų užduotis – išmokti surasti Gyvybės Svyruoklę visuose Būties aspektuose ir nuolat palaikyti jos judėjimą, bedarant jį amžinu, negęstančiu. Sėkmingas šios užduoties sprendimas pilnutinai gula ant Sąmonės pečių, mes turime savarankiškai ir savanoriškai paversti ją iš konservatyvios (ribotos) laisva (išsivystyta). Tik tada ji galės sutramdyti mūsų nesuvaldomą, siautulingą psichinę energiją!


[33] Gilbertas Chestertonas (Gilbert Keith Chesterton, 1874 – 1936), anglų krikščioniškas mąstytojas, žurnalistas ir rašytojas.

Atgal... Turinys Toliau...