Sielos gymis

Sielos gymis

Ši linksma kritimo šventė
Jai galvą apsuko be galo.
Bet tam, kad sugrįžtų į dangų,
Jėgų visiškai nebeliko. 

Siela turi energoinformacinį pamatą. Ji gimsta tam tikros Dievo energijos pumpuravimo dėka Jo mąstymo proceso metu. Taigi, ji turi savo potenciale visas savybes, būdingas Dievui: gyvybišką, protaujamąją (psichinę) potenciją!

Jos potencialios galimybės realizuojasi palaipsniui, energetinės sankaupos formoje, kiekviename Kūrinijos Lygmenyje. Tokių Lygmenų Visatoje yra septyni. Užsilaikant kiekviename iš jų, Siela evoliucionuoja nuo paprasčiausios energetinės sankaupos iki energopsichinės žmogaus Matricos. Besivystant Siela palaipsniui formuoja savo apvalkalą – kūną (nuo elementarios dalelės iki žmogaus). Kaip matote, ir čia taip pat yra Gyvybės Svyruoklė, turintis sąryšį tarp Sielos energetinės Esybės ir jos fizinio (materialiojo) pasireiškimo. Jeigu jį sustabdyti, Siela subyrės, kartu su kūnu virsdama niekuo, tuštybe.              

Praeidama septinius Kūrinijos Lygmenis, įsisavindama kiekviename Jų tam tikrą savo vystymosi patirtį, Siela fiksuoja ją ne tik savo energoinformacinėje Esybėje, bet ir Visatos Energoinformaciniame Lauke, palikdama juose tarsi savo pėdsaką. Šis pėdsakas yra ne kas kita, kaip holograma – Sielos įskaitų knygelė.   

Tokiu būdu, Siela turi pirmavaizdį, savo asmeninę atmintį kiekviename Lygmenyje, ji yra glaudžiai susijusi su kiekvienu iš Jų. Maža to, Siela nėra pamesta likimo valiai, o nuo pirmos savo egzistavimo akimirkos yra įdėmiai stebima Dievo ir Jo Žmonių (Dievo Pasaulio atitinkamų Lygmenų tarnybų bendradarbių). Siela visada vieninga su Gyvybės srautais ir yra pavaldi jos ritmams, tai yra įdėta pačioje jos natūroje.

Sielai besivystant, ji persikelia iš Dievo Pasaulio (Subtiliųjų Vibracijų Pasaulio, arba Subtilaus Pasaulio) į rupių vibracijų pasaulį – į Žemę. Šis perėjimas reikalingas, nes tik mūsų pasaulyje Siela užbaigia vystymąsi, įsisavindama materialų apvalkalą! Ji tarsi persodinama iš šiltnamio sąlygų į atvirą gruntą. Siela Žemėje užbaigia savo vystymąsi, formuoja sau žmogaus kūną ir įsisavina naują savęs bei pasaulio, kuriame ji gyvena, įsisąmoninimą. Sąmonė – neatskiriama materijos dalis. Skirtingai nuo visų Kūrinijos Lygmenų, tik pačiame žemiausiame Lygmenyje, rupių vibracijų pasaulyje vyksta Sąmonės vienijimas su žmogaus protu. Taip gimsta aukščiausioji Sąmonės forma, bet tai dar ne pati išsivystyta Sąmonė! Ji dar turi tapti išsivystyta. 

Įsisavinusi aukščiausią Sąmonės formą, Siela gali pretenduoti į savęs realizavimą, į Gyvenimą. Gavus išsivystytą Sąmonę, Siela kartu su fiziniu kūnu tampa nemirtinga. Tokiu būdu, Siela ateina į Žemę tik tam, kad gautų Sąmonę! Tai yra susijusi su tuo, kad Sąmonę, visoje neaprėpiamoje Visatoje, turi tik Dievas ir Žmogus. Kol Siela keliaudavo Kūrinijos Lygmenyse, ji naudodavosi Dievo Sąmone. Po to, kai įsikūrė žmoguje, ji privalo gyventi „savo protu“, suformuoti asmeninę Sąmonę – pasigavus Dievo Sąmonę, nešti ją kaip šviesos šaltinį, ir grįžti su ja atgal pas Dievą, kad toliau eiti su Juo šalia, bet jau sąmoningai!

Siela praeina kelią, kurį praeina vaikas, gimstantis Žemėje. Po nėštumo prasidėjimo tėvai duoda jam gyvybę, toliau jis gimsta. Iki metų jį prižiūri – ir tik tada jis stoja ant kojų, supranta save ir tikrovę, vadina tėvus „Tėtis“ ir „Mamytė“, padaro pirmus sąmoningus žingsnius jų link. Nuo šiol jie eina kartu per gyvenimą.

Sielos formavimosi etapai iki jos įsikūnijimo į žmogų – tai ir yra išnešiojimo stadija. Šioje stadijoje jai (kaip kūdikiui pilve) yra patogu ir niekas negresia. Kritinė fazė kūdikiui – kūdikystė, kol jis įsisavins Sąmonę ir išmoks bendrauti su tėvais dialogo režime. Šis pavojingas laikotarpis pasibaigia, kai vaikas padaro pirmus žingsnius savo tėvų link. Jis įsisąmonina juos pirmų savi gyvenimo metų pabaigoje (pirmą kartą po gimimo), nors jie visi sudaro visumą nuo pirmos nėštumo prasidėjimo minutės. Tėvams visiškai neįdomu, kaip vaikas jais tiki, ką jis žino bei moka. Bet jie žino, kad reikės mokyti iš naujo, žingsnis po žingsnio. Svarbiausia, kad jis siektelėtų ir padarytų pirmus žingsnius jų link. Visą tolimesnį kelią jie praeis kartu.

Taip ir žmogus, atėjus į šį pasaulį, randasi kritinėje egzistavimo fazėje, kol įsisąmonins save ir savo Tėvus (padarys pirmus žingsnius jų link). Niekas už jį šios fazės neįveiks, kiekvienas praeina ją individualiai. Bet ne pavieniui, o kartu su savo Tėvais – su Subtiliu Pasauliu ir Dievu, kurie mumis rūpinasi, neišleisdami iš akiračio nuo mūsų Sielos „nėštumo prasidėjimo“ momento. Kliūtis čia tik viena – paties žmogaus Sąmonė su siauru regėjimo lauku (tarsi uždėti šorai), su įvairiais lygtinumais, dogmomis ir stereotipais, kuriuos mūsų fizinis pasaulis pavertė neginčijamomis Tiesomis.

Subrendusi siela

Mokiniai vieną kartą paklausė Farido:
– Kalba, kad Jėzus nejautė fizinio skausmo kryžiuje, būdamas nukryžiuotas. Kaip tai gali būti? Kalba, kad kai Mansūrui atkirto rankas bei kojas, jis šypsojosi. Kai jam išsibadė akis, jo veide neatspindėjo jokių skausmo,  kančių. Kaip tai yra įmanoma?
Faridas nusiraškė nesubrendusį riešutą nuo medžio, padavė mokiniui ir pasakė:
–  Perskelkite  riešutą taip, kad nepažeisti branduolio.
Mokinys atsakė, kad tai neįmanoma. Faridas paklausė:
– Ar galima atskirti subrendusio riešuto kevalą, nepažeidus branduolio?
–  Su subrendusiu riešutu nėra jokių problemų, – atsakė mokinys.
– Viskas yra teisingai, – pasakė Faridas. – Bet juk tu pats davei atsakymą į savo klausimą. Pas daugelį žmonių siela pilnutinai suaugo su kūnu. Jeigu sužaloja kūną, tada sužaloja ir sielą. Bet yra ir kitų žmonių; jų siela ant tiek yra laisva, kad turi kūną tik kaip apvalkalą, „kevalą“. Pažeidus jų kūną, neįmanoma pažeisti jų sielas. Jėzus ir Mansūras buvo žmonės, panašūs į subrendusį riešutą.

Gavus Sąmonę, Siela privalo išsaugoti ir kūną kaip neatimamą formą realizavimui, juk praradus kūną, ji praranda Sąmonę! O tam Siela turi ne tik įsisavinti Sąmonę, bet ir susijungti su ja. Tik tada jos gali padaryti savo kūną tobulu ir amžinu, gali transformuoti jį sutinkamai su savo tikslais ir užduotimis.

Sielos evoliucinio vystymosi etapas pasibaigia tuo, kad į Dievo Pasaulį Siela grįžta kartu su fiziniu kūnu bei išsivystyta Sąmone, kitaip mūsų ten nelaukia ir nepriims. Tai ir yra Harmonizuotas Žmogus – Asmenybė, galinti tapti tikruoju padėjėju Dievui. Sielai  įsisavinus kūną, jos evoliucinio vystymosi ciklas baigiasi. Sekantis etapas – Žmogaus ir jo Sąmonės Evoliucija.

Žmogaus atėjimas į Dievo Pasaulį – tai visiškai ne jo išėjimas nuo Žemės (Sielos „Pakilimas į dangų“ arba dar koks nors jos „išganymas“). Apokalipsės laikas duoda žmogui galimybę (ir net įpareigoja jį!) praeiti visą šį Kelią, jam begyvenant Žemėje. Žmogaus harmonizavimas įvyks mūsų asmeninės Visatos susiliejimo su Tikrąja Visata keliu, ir vėliau – su Žemės perėjimu į taip vadinamą Ketvirtąjį Matmenį (arba, kitaip sakant, su Subtilaus Pasaulio atėjimu į Žemę).

Ne be reikalo religija su baime laukia šio momento, pavadinus jį „Paskutiniu teismu“! Tada viskas šiame pasaulyje bus pavadinta savo vardais. Šis atradimas daugeliui žmonių bus nusivylimas ir didžiulis sukrėtimas, kadangi jie neturi dvasios jautrumo ir intuicijos. O svarbiausia, kadangi nebus galimybės ką nors pakeisti!

Jūs tikriausiai jau supratote, kad mūsų gimimas Žemėje – tai didelė asmeninė atsakomybė, kaip prieš Dievą, taip ir prieš visus ankstesnius mūsų Sielos įsikūnijimus! Kadangi Žmogaus stadija – baigiamasis etapas jos evoliuciniame vystymesi. Ji šiam momentui praėjo milijonai įsikūnijimų ir transformacijų, bet įsikūnijimo į žmogų stadijoje gali sustabdyti savo Evoliuciją (arba, kas yra dar blogiau – nueiti į Nebūtį). 

Kaltas bus pats žmogus, kuris iš savo Sąmonės ir fizinio kūno padarė stabą, o apie Sielą nieko nežino ir net nenori žinoti! Ir nors žodžiais kovoja už jos tyrumą, stato žvakes už jos išganymą (aišku, nuo mitinių tamsių jėgų pinklių, bet tik ne nuo savęs). Žmogus net pagalvoti negali, kad jis pats gali taip  netalentingai pražudyti savo Sielą. Jis galvoja, kad atėjus į Žemę, pagaliau gavo laisvę, kadangi tuo viskas jau yra nulemta, jo rankos atpalaiduotos.

Bet iš tikrųjų jis gavo tik Pasirinkimo laisvę: stoti į Žmogaus Evoliucijos kelią, padarius pirmus žingsnius savo Tėvų link – arba iš tikrųjų nueiti į Nebūtį, subyrėjus į smulkiausias komponentes – humusą, iš kurio išaugs Gyvybė kitoje Visatoje. Ir tai ne eilinė baisi pasakėlė! Sielų išbrokavimo, nubyrėjimo procentas iki jų įsikūnijimo į žmogų (kol jos valdomos Dievo Sąmonės) yra nulinis. Sielų, kurios įsisąmonino save, susivienijo su Sąmone, grįžo namo (į Dievo Pasaulį kartu su fiziniu kūnu), yra be galo mažas – procento dalys. Kaip matote, išbrokavimas negailestingas!

Žinant tik vieną šį faktą, visas kalbas apie žmogaus didybę ir vertybę galima nutraukti: 6 milijardai Sielų Žemėje Subtiliam Pasauliui ir Dievui yra nuoga abstrakcija, beveidžiai statistai, dar negimę vaikai, kurie tik galvoja – ar jiems gimti ar ne! Mes, pasijungę prie Dievo Kanalo, šį žingsnį jau padarėme, todėl mumis taip rūpinasi.

Atgal... Turinys Toliau...