Sąmonės ribotuvai – kliūtis evoliucinio vystymosi kelyje

Sąmonės ribotuvai – kliūtis evoliucinio vystymosi kelyje

Tokie ribotuvai yra stereotipai – Sąmonės pririšimai prie įsigytų įgūdžių, minčių, elgesio taisyklių, žmonių, pasaulio supratimo ir t. t., o taip pat jų kultivavimas Sąmonėje kaip tiesą – vienintelis galimas būdas prisitaikyti prie kintančio gyvenimo.

Visi mes turime įgimtas paveldėtines programas (gimininius protėvių bei visos giminės „uždarbiavimus“), prie kurių prisijungiame nuo pat gimimo. Jos pasireiškia kaip nesąlyginiai refleksai ir nesąmoningi, instinktyvūs siekimai, panašūs į: „Noriu padaryti taip, o kodėl – aš ir pats nežinau“. Šios programos turi savybę pasireikšti iš pat mažumės, kad suaugusieji galėtų laiku jas atpažinti ir padėti vaikui sukoreguoti jas. Vienkart vaikai pažino naujų asmeninių ir gimininių programų, reikiamų dabartiniame gyvenime, įsisavinimo įgūdžius. Jų pagalba išmoksta išgyventi šiame pasaulyje. Sąmonės formavimosi bei vystymosi laikotarpiu, kai žmogus pradeda įprasminti įgūdžių reikšmę, jo Sąmonėje gali kilti (ir kyla!) pririšimas prie jau įsigytų įgūdžių, noras paversti juos neginčijamomis tiesomis.

Pavyzdžiui, vaikas nusprendė tapti matematiku, nors matematika mokykloje jam sunkiai sekėsi. Jis deda daug pastangų tam, kad išmokti jos technologijas. Įgyta patirtis padaryta didžiulių fizinių bei psichinių pastangų kaina. Žinoma, gauta tokiu būdu patirtis bus labai svarbi žmogui. Bet pati viena ji neranda Sąmonėje atspindžio ir reikšmingumo, jeigu neturi gyvybiškai svarbios perspektyvos ateičiai! Tik jai esant Sąmonė paverčia įgytą patirtį kultu, saugodama ją. Mūsų pavyzdyje, jeigu žmogus nusprendė, kad matematika jam yra vienintelis būdas patenkinti gyvybinius poreikius ir kad be savęs realizavimo joje jis tikrai prazūs, – Sąmonė prisiriša prie įgytos patirties ir paverčia ją kultu.

Ir taip yra bet kurioje gyvenimo situacijoje. Tik žmogus prieina išvados, kad tam tikras „kažkas“ jam yra gyvybiškai svarbu, kai Sąmonė, kuri privalo saugoti jį nuo gyvybinių nelaimių, iš karto paverčia tą „kažką“ kultu! Atsiranda pririšimas, arba stereotipas, o Sąmonė patenka į psichologinę gaudyklę, pastatytą paties žmogaus. Analizuojant įgytos patirties (įgūdžio) svarbą, žmogus apribojo evoliucinį patirties vystymąsi, nusprendęs, kad ji tarnaus jam visą likusį gyvenimą. Gyvenimas (jo nuomone) nusistovėjo, stabilizavosi, o jis su savo įgyta patirtimi įsišaknijo ir nusistovėjo. Štai tokiu neįmantriu būdu žmogus savarankiškai pavertė savo Gyvenimą statika, sustabdžius ją savo Sąmone.

Bet Gyvenimas – tai judėjimas, taigi – ateina laikas, kai patirtis ir gyvybinis būtinumas, paversti kultu, pradeda irti! Yra visi kortų nameliai – dedamos pastangos stabilumui savo Sąmonėje  ir Patirties vertingumui išsaugoti. Žmogus gauna stresą. Per visą savo gyvenimą (esant neteisingai Sąmonės orientacijai) žmogus pastato didžiulį daugumą kortų namelių-stereotipų. Tai profesijos, pinigų uždirbimo būdų, elgimosi su vaikais ir su tėvais, požiūrio į karjerą, į gėrį bei į blogį, į darbą bei į poilsį stereotipai, ir daug kitų. Mes turime savo stereotipus – subjektyvias tiesas – tiesiog kiekvienam gyvenimo atvejui!  

Stereotipai pagal savo kilmę yra konservatyvūs. Ir jeigu, nežiūrint į gyvenimo pakitimus, žmogus nekeičia savo požiūrio į juos, jie pasiverčia dogmomis. Jo mąstysena pilnutinai remiasi jo užaugintomis bei kultivuojamomis dogmomis ir stereotipais. Mes pradedame įsisąmoninti save ir aplinkinius žmones tik per savo stereotipų, kurie apriboja mūsų Sąmonę ir neduoda jai evoliucionuoti, prizmę. Ir tuo pačiu mes esame įsitikinę, kad būtent stereotipinė mąstysena – mūsų sėkmės gyvenime garantija. Šių stereotipų visuma sudaro mūsų vidinį, dvasinį pasaulį, taip vadinamą Sielos platumą. 

Psichikos lygmenyje stereotipinė Sąmonė formuoja subjektyvią (Virtualią) Visatą, kurią psichologai vadina „komfortine zona“. Būtent ji duoda žmogui tikėjimo iliuziją – kad jis lyg tai yra apsaugotas, pasitikėjimą savo galimybėmis ir teisumu. Teisumo laipsnis priklauso nuo komfortinės zonos didžiais.

Iš kur atsiranda problemos tarp tėvų ir vaikį? Tik todėl, kad (tėvų nuomone) vaikai turi mažesnę Virtualią Visatą, su mažesniu stereotipų kiekiu. Reiškia, jie turi mažiau patirties ir mažiau apsaugoti nuo gyvybinių nelaimių. Tėvai bando perduoti vaikams savo „vertingą“ patirtį – stereotipus, o kai sutinka pasipriešinimą, pradeda konfliktuoti su jais, per prievartą diegia jų Sąmonėje savo stereotipus. Konfliktas tęsis kol vaikai nepriims įsisiūlytos „dovanos“. Priešingu atveju konfliktas išaugs iki nutraukimo.

Stereotipinė mąstysena – visų konfliktų, stresų, nesėkmių bazė: mums gera tik tada, kai įvykiai įtelpa į mūsų Virtualią Visatą, susiderindami su jos stereotipais. Jeigu to neįvyks – tai mums tragedija ir stresas. Ribota Sąmonė yra pašaukta ginti nuo nežinomybės, nuo visko, ko mes nepripažinome kaip gyvybiškai svarbų būtinumą. Todėl, gaudama neįprastą jai dirgiklį, kuris nėra suderintas su Subjektyvios Visatos elementais, Sąmonė pasimeta! Ji neranda atramos taško, o tai sukelia baimę, suerzinimą, paniką ir nervingumą.

Žmogus lieka šioje būsenoje kol Sąmonė nepastatys stereotipo, atitinkančio šį dirgiklį. Jeigu to neįvyksta, mes negalime adaptuotis prie naujos situacijos, nuolat jausdami stresą, nejaukumo jausmą, diskomfortą. Viskas bus ne taip ir ne mūsų nuomone. Stereotipinė mąstysena pavojinga tuo, kad žmogus, pavertuskultu savo įsigytą patirtį, mano, kad tik ji yra jo viltis ir atrama gyvenime. Tuo pačiu jis automatiškai atjungia Sąmonę nuo Sielos, tartum manydamas, kad ji bus reikalinga tik aname pasaulyje, o čia (Žemėje) reikalingos tik Sąmonė ir Patirtis!

Tokiu būdu, žmogus pastato neįveikiamą sieną  tarp Sąmonės ir Sielos, o faktiškai – tarp savęs ir Dievo! Šiuo atveju yra benaudžiai yra ritualai, kurių pagalba jis įtikina Dievą savo tikėjimu Juo, nenaudžios yra maldos Jam, o taip pat įvairios dvasinės metodikos ir praktikos! Kartojame, su Evoliucija tokie pokštai nepraeina. 

Išeitis tik viena – pakeisti mąstyseną, atlaisvinti Sąmonę nuo stereotipų, nuo Patirties kulto. Reikia sugriauti sieną tarp Sąmonės ir Dievo. Negalima pririšti Sąmonę prie savo įgūdžių, prie savo Patirties. Atsiminkite, kas jūsų patirtis yra reikšminga tik jums, konkrečioje situacijoje, nes padeda adaptuotis prie naujų gyvenimo sąlygų. Įsigijote patirties – gerai! Žinokite, kad jums kada nors pravers, jeigu iškils toks būtinumas.    

Bet jokių būdu nepagalvokite, kad Patirtis – tai gyvybiškas būtinumas! Jeigu jūs vėl ir vėl galvosite, kad tai yra būtent taip, jūs sukursite savo Patirties kultą, sunaudojus visą savo psichinę energiją tam, kad apginti jos gyvybišką svarbą, nepaliekant pačiam Gyvenimui!

Atgal... Turinys Toliau...