Pasąmonės kontrolė – ne mitas

Pasąmonės kontrolė – ne mitas

Yra pasisakymas: „Kas perspėtas – tas apsiginklavęs“. Ir iš tikrųjų, žmogus, apsiginklavęs žiniomis, ne tik nepažeidžiamas, bet ir nenugalimas! O jeigu tai žinios apie patį save – jis nepavaldus mėginimams panaudoti save savanaudiškais tikslais! Žmogus nepavaldus įvairioms struktūroms, čigonėms, šarlatanams iš gatvės, pseudohipnotizuotojams ir t. t. Jis yra savo likimo ir gyvenimo šeimininkas. Kad tapti tokiu Šeimininku, reikia išmokti kontroliuoti kaip savo sąmoningus, taip ir nesąmoningus procesus, o taip pat adekvačiai reaguoti į visus galimus Gyvybiškų Srautų poveikio į mus variantus (valdyti Priežasčių Pasaulį). 

O kol jūs kapanojatės pasekmių pasaulyje, valdote save, kontroliuodami visus savo procesus 2 – 5 procentų apimtyje, jūsų likusius bešeimininkius 95 – 98 procentus kažkas valdo, jis ne tik gali, bet ir privalo juos valdyti, tam jį įpareigoja fizikos bei Kūrinijos dėsniai! Gamta nekenčia tuštumos. Todėl krimstis, kad kažkoks žioplys įsikišo į jūsų procesus (į jūsų gyvenimą) ir viską padarė visiškai ne taip, kaip jums norėtųsi – tai jau jūsų problemos: nereikėjo švaistyti savo „Aš“ bet kur! „Su žmogumi galima padaryti tik tą, ką jis leidžia su savimi padaryti“. Valdykite save ir savo procesus patys, ir nieko nereikės kaltinti. Pasekmių Pasaulis todėl taip ir vadinasi, kad žmogus, nemokantis numatyti, suprogramuoti ateinančius įvykius, nesugeba reaguoti į juos atitinkamai. Viskas todėl, kad nors įvykiai ir formuojasi jam matant, jis jų visiškai nemato, kadangi tai vyksta kitame, jam nepasiekiamame Sąmonės Lygmenyje, lyg Marse. Jis suspėja reaguoti tik į šių procesų pasekmes, taip sakant – post factum, kai jie, subrendu, nukrenta į jo Lygmenį, tiesiai ant galvos.

Šiuos procesus galima pailiustruoti tūkstančiais pavyzdžių iš gyvenimo. Akivaizdžiausias – tai Žmonijos likimas dabartinėje situacijoje. Perspėjimai dėl Apokalipsės eina iš visų pusių, tačiau juos girdi ir suvokia ne daugiau kaip vienas procentas žmonių. Žmogus elgiasi kaip pėsčiasis, einantis priešais dešimties tonų sunkvežimį ir esantis tvirtai įsitikinęs, kad sunkvežimis paprastai privalo sustoti ar apvažiuoti jį arba jį sustabdys Dievas.

Mes jau žinome: tam, kad sujungti Sąmonę su pasąmone, reikia nuolat palaikyti aktyviojoje būklėje Gyvybės Svyruoklę mąstymo lygmenyje, kuris suvienija, sinchronizuoja abejų pusrutulių veiklą. Mūsų užduotis – išmokti valdyti šią Svyruoklę bei ją kontroliuoti.

Valdyti Sąmonę – reiškia sutramdyti savo emocijas, o taigi – visus įpročius, kompleksus, stereotipus.

Valdyti Pasąmonę – reiškia subordinuoti viso organizmo veiklą, kiekvienos jo ląstelės, išmokti valdyti įvykius aplink mūsų (tačiau dažnai jie paveikia mus neigiamai). Subordinavus įvykius, mes galėsime valdyti mūsų gyvenimą, formuoti ją mūsų nuožiūra ir nelikti likimo valiai.

Visą tai mes mokomės daryti palaipsniui, po truputį, nuo prisijungimo prie Sistemos momento. Koncentruodami dėmesį į vieną ar kitą organą, dirbdami su juo, mes ne tik atstatome jo sugebėjimą priimti gyvybišką energiją, bet ir priverčiame atlikti tam tikrą darbą, užduotą mintimi. Pastačius savo veiksmus „automatiškam veikimui“, mes tuo pačiu subordinuojame visus procesus (vykstančius organe) sau, galvos smegenims, kurios pradeda valdyti šį organą pagal jau mūsų užduotą programą. Po kurio laiko pradedame girdėti savo organus ir jausti juos.

Tai reiškia, kad pirmą kartą gyvenime nusistovėjo tiesioginis bei grįžtamasis ryšys tarp organu ir mūsų. Čia reikia atminti, kad kartkarčiais jį reikia palaikyti savyje, atstatyti, stiprinti savyje visus sąlyginius bei nesąlyginis refleksus, kontroliuoti, nes nepareikalauti procesai yra. Tokia jau Gamtos savybė: viskas, kas nereikalinga, kas nepareikalauta – turi atlaisvinti vietą reikiamiems procesams, kad nešvaistyti vertingos gyvybiškos energijos – Dievo bei žmogaus psichinės energijos. Todėl kartkarčiais jums reikia palaikyti ryšį su savo organais. Tegul jis būna akimirksnis, užduotas viena mintimi, bet jis turi būti. 

Nustačius ryšį su vidiniais organais, mes tuo pačiu kontroliuojame Gyvybės Svyruoklę organizmo lygmenyje, sujungdami energetinį kūną su fiziniu. Dabar pats laikas pradėti formuoti savo kūną tokiu, kokiu mes norėtumėme jį matyti: sveiku, gražiu, stipriu. Tam tinka visos seniai kiekvienam iš mūsų žinomos sveikatingumo sistemos: ušu, joga, cigun, organizmo grūdinimas ir t. t. Šiame lygyje bet kuris užsiėmimas užtikrins sėkmę. 

Tačiau tam, kad būtų galima pasiekti idealios sveikatos, reikia išmokti valdyti Gyvybės Svyruoklę mąstysenos lygmenyje taip, kad jos judėjimas būtų pastovus ir nenusloptų su laiku. Tam reikia padaryti Sąmonę laisva, gebėti valdyti kairįjį pusrutulį ir lavinti intuiciją – imlumą išorinei informacijai (išmokti valdyti dešinįjį pusrutulį). Iš karto pasakysime, kad tai nepaprastas darbas, tai kova su savimi. Jūs pradedate sąmoningai formuoti save kaip Asmenybę, auklėdami savyje Žmogų sutinkamai su įsigytomis žiniomis.

Dešinysis pusrutulis turi vieną savybę: jis aktyviai vystosi tada, kai žmogus lavina savyje gebėjimą jausti grožį, suprasti gyvūnų bei paukščių kalbą, laviną Gamtos bei viso gyvojo suvokimo jautrumą ir, svarbiausia – šis jautrumas išsilavina, kai jis atlaisvino Sąmonę nuo stereotipų, pasitiki gyvenimu ir savi intuicija. Esant Sąmonės diapazono išplėtimui, dešinysis pusrutulis atskleidžia savo gabumus automatiškai ir pastoviai. Tuo momentu, kai jūs pajusite, kad nusikratėte stereotipų, nujusite gerą, visiškai naują požiūrį į gyvenimą bei žmones. Būkite tikri, kad jūsų dešinysis pusrutulis tapo aktyviu!

Yra rytietiška alegorija:

    

Ėjo keliu mokytojas ir mokinys. Mokinys prašė mokytojo pramokyti gydyti žmones. Mokytojas atsakė: „Kreipkis į Dievą, tik Jis gali patenkinti tavo prašymą“. Kai jie priėjo prie ūksmingos giraitės, mokytojas atgulė pailsėti. Mokinys, leisdamas laiką, vaikštinėjo po medžiais. Čia jis sutiko Dievą, kuris jiems bekalbant pažadėjo išpildyti jo norą. Jaunuolis paprašė duoti jam gabumą gydyti žmones. Jo prašymas tuoj pat buvo patenkintas. Kai tik mokytojas atsibudo, mokinys papasakojo jam apie savo įgavimą. Į ką mokytojas atsakė: „Geriau būtų, kad tu paprašytum gabumą matyti savo nuodėmes!“    

Nuodėmės – tai mūsų stereotipai iliuzorinių subjektyvių tiesų pavidalu. Kad išmokti matyti juos savyje ir atsilaisvinti nuo jų – kreipkitės pagalbos į Dievą, nepamiršdami, žinoma, ir apie savo praktinius žingsnius Jo link.

Atgal... Turinys Toliau...