Evoliucinis Sąmonė vystymasis vyksta palaipsniui

Evoliucinis Sąmonė vystymasis vyksta palaipsniui

Taigi, jungimosi su Dievu, su Jo Kanalu Visatos Energoinformaciniame Lauke procesas taip pat vyksta palaipsniui.

Kelias link Sąmonės evoliucinio vystymosi pajungimo eina per supratimą, kad informavimo lygis ir išsimokslinimas nepadarė mūsų protingesnių ir nedavė Žinių. Ir net atvirkščiai – padėjo įjungti susinaikinimo mechanizmą. Vadinasi, neišvengiamai reikia sutikti su tuo, kad mes nieko nežinome, ir mums reikia mokytis. Ir reikia pripažinti mokytoju kiekvieną, kas pravėrė nepažįstamo uždangą, net jeigu jis nepriklauso diplomuotiems autoritetams bei stabams.

Beje, pagarba autoritetams – tai irgi stereotipas. Kaip yra žinoma, išmintingumas dažniausiai randasi liaudies rankose, nes išlikimo praktika priverčia jį pažinti Tiesą ne žodžiais, ne knygomis, bet darbais. Ne be pagrindo į šį neišsenkamą šaltinį kreipdavosi išgarsėję šio pasaulio didieji – Puškinas ir Gogolis, Šolochovas ir Šukšinas, Čaikovksis ir Glinka, daugelis kitų. Būtent tarp paprastos liaudies gimsta Leonardo da Vinči ir Stradivari, Lomonosovai ir Kulybinai. Japonų mokslininkai po rimtų tyrimų nustatė, kad 9 iš 10 didžiųjų atradimų padaryti prastuoliais, o ne aristokratais bei mokslininkais.

Tokiame pažintinių jėgų paskirstyme paslėptas didžiulis paties Gamtos išmintingumas, tiksliau sakant, paslėptas jo pagrindinis Dėsnis: „Viskas, į ką užsiciklina žmogus, prie ko prisiriša, iš turi būti atimta“, kitaip nebus Sąmonės vystymosi. Mokslo vyrai, kaip žinoma, yra užsiciklinę į savo idėjas, o todėl jų realizavimui reikalingi metai. Jie sukuria atitinkamas minties formas, bet idėjos realizaciją gauna ne tas, kas mąsto, o tas, kas praktikuoja. 

Einantis evoliuciniu Sąmonės (o ne idėjos) vystymosi  keliu turi būti panašus į folkloristą, kuris ieško liaudyje išmintingumo ir renka jo trupinėlius, perduodamas tolesnėms kartoms. Kaip pasakė Michailas Glinka: „Muziką sukuria liaudis, o mes, kompozitoriai, ją aranžuojame“.

Mūsų laikais, kurie vadinasi Apokalipsė, liaudės kūryba nepastebimai persikėlė iš dvasinių ieškojimų srities, muzikos, tapybos, Dievo ieškojimo, poezijos, amatų srities ir susikoncentravo ekstrasensorikos, anomalių reiškinių, gydytojavimo ir kontaktų su Aukščiausiuoju Protu problemose (išlikimo problemose, kurios visai rimtai iškilo prieš Žmoniją.

Todėl susidomėjimas viskuo anomaliu nėra atsitiktinas: „Liaudis ne viską žino, bet viską jaučia“. Valstybei ir visoms struktūroms, „aptarnaujančioms“ jos interesus, išlikimo problema yra įdomi lygiai tiek, kiek paliečia pačios valstybės interesus. Prie tokių struktūrų priskiriami mokslas, religija, ir žiniasklaida.

Reikalas tame, kad visi liaudies pasiekimai, jo kūrybos bei Sielos kilimas buvo iš tikrųjų liaudiški, kol jie būdavo neišardomoje vienybėje su realiu liaudies gyvenimu bei buitimi. Po Antrojo pasaulinio karo, atėjus mokslo ir technikos pažangai, viskas, kas buvo sukurta liaudies, nepastebimai perslinko į valstybinių institucijų valdymą, išsigimė į „liaudies kūrybą“, menus, amatus ir į 10.000 legalizuotų, kanonizuotų sektų, konfesijų bei religijų.

Patekus į masinės kultūros kategoriją, atsitraukus nuo savo „tėvo“ – liaudies, jos kūriniai naujoviškų technologijų pagalba pavirto gromuliu, o kartais – ir narkotiku, kuriuo atsidėjusiai vaišina tą pačią liaudį. Tam tikroms struktūroms – tai gera „šertuvė“, neregėto pasipelnymo šaltinis!

Bet per anksti laidoti liaudies Sielą. Jos vienybė su Gamta, su Subtiliu Pasauliu genetiškai yra įdėta kiekviename iš mūsų. Todėl liaudyje išliko sveikos jėgos, kurios sugebėjo ištverti pašėlišką masinės kultūros veržimąsi. Liaudies Siela eilinį kartą, būdama laisva nuo kokių nors struktūrų įsikišimo, tylomis kuria savo išganymą. Ji atranda savo vietą situacijoje, kuri susiklostė paskutiniais dešimtmečiais, naujojoje Koordinačių Sistemoje, kurios supratimas ateina tik dabar. Bet šį kartą – su galimybe kreiptis pagalbos Instancijoje, iki kurios pakildavo daugelį tūkstančių metų – į Subtilų Pasaulį, Dievo Pasaulį ir pas patį Dievą!

Iš to išeinant, reikėtų laukti pralaužimo išlikimo srityje ne iš valstybinių institucijų pusės, (religijos, mokslo, meno arba žiniasklaidos), o liaudies tarpe. Kadangi tik joje gali gimti ir subręsti kas nors gyvas, iš tikrųjų reikalingas.

Mūsų Sistema – tai ir yra toks pralaužimas išlikimo srityje. Ji buvo sukurta ir brendo, būdama nepasiekiama kokių nors institucijų kišimuisi. Mūsų užduotis – nesimėtyti, neskubėti perduodant šį išmintingumą. Iš pradžių turime patys įprasminti ir įsisąmoninti ją, įsisavinus gautą potencialą, ištobulinti save, panaudojus savo gyvenime, kad gauti teigiamą rezultatą – ir tik po to perduoti kitiems žmonėms. Būtinai be skubos, be dirbtinai sukelto nereikalingo sujaudinimo ir labai atsargiai. Visais laikais liaudies išmintingumas bręsdavo ir išsikristalizuodavo liaudyje štai taip, po truputį, pamažu, nebūdama iš pradžių pripažinta valdžios. Būtent šiame, o ne partijų bei prezidentų vaidmenyje randasi liaudies neįveikiamumo ir ištvermingumo paslaptis, nes sako: „Valdovai ateina ir išeina, o liaudis lieka!“      

Mes – žmonės Žemėje, prisidėję prie Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistemos, nepasisaviname visų laurų sau!  Šios Sistemos minties formą sukūrė Liaudis, amžių ieškojimų būdu, didžiulių praradimų bei kančių kaina! Mums teko šio nepastebimo titaniško darbo praktinio realizavimo vaidmuo – jau per savo įsisąmoninimą, nors daugelis tokių mėginimų buvo ir iki mūsų.

Aišku, kad naudinga viskas, kas yra laiku. Gali būti, kad anksčiau Harmonizavimo Sistemos Minties forma dar nebuvo paruošta arba pretendentai į jos praktinį realizavimą buvo nepakankamai atkaklūs. Visai gali būti, kad ir pats žmogus dar nebuvo pasiruošęs ją suvokti, neturėdamas tam stimulų Apokalipsės pavidalu!

Elektros lemputės išradėjas (šiuolaikinė alegorija)    

Elektros lemputės išradėjas Edisonas pasakojo, kad jam teko padaryti 2 tūkstančius bandymų ir tai buvo 2 tūkstančiai žingsnelių į sėkmę. Kitas gal būtų sakęs, kad jam teko tūkstančius kartų patirti krachą, kol pagaliau pasisekė.

Tik nuolat pažindami Pasaulį, nuolat orientuodami savo mintis į Dievą, mes galime pajungti Sąmonės Evoliucijos procesą. Giliausias religijos suklydimas yra tame, kad ragina žmogų eiti pas Dievą, tikėti Juo, ir tuo pačiu atkerta jam galimybę įleisti Dievą į savo gyvenimą, į kasdieninius reikalus, vienu tik užrėkimu: „Nenaudosi piktam Viešpaties, savo Dievo, vardo!“[39] Tuo diskredituojasi pati žmogaus pajungimo prie Dievo per religiją idėja! 

Pastovi minčių orientacija į Dievą reiškia: ką mes bepradėtume daryti arba pažinti, kiekvieną minutę turime užsiimti reikalu su mintimi, jog darome tai ne dėl savęs, ne dėl asmeninių interesų, o tik tam, kad mūsų sąjunga (Vienybė) su Dievu taptų tobulesnė ir vaisingesnė! Kad ir mums, ir Dievui šioje sąjungoje būtų jauku, savitarpio santykiai formuojas kaip ir šeimoje: viskas daroma bendram labui. Šis procesas, vieną kartą prisijungus, neturi nustoti niekada. Būtent šiame yra sėkmingos Žmogaus evoliucijos garantija! Tai – Aukščiausiojo Proto, Aukščiausiojo Pasaulio Įsisąmoninimo lavinimo savyje Kelias!


[39] Išėjimo knyga 20 : 7; Pakartoto įstatymo knyga 5 ; 11.

Atgal... Turinys Toliau...