Evoliucijos prasmė

Evoliucijos prasmė

Apie Evoliuciją knygoje jau buvo pasakyta pakankamai daug, bet vis gi skaitytojas turi klausimų dėl Jos. Pamėginsime nušviesti šią problemą iš tokio taško, iš kurio nei mokslas, nei ezoterika nepaliečia apskritai. O be šio „Slaptoji Doktrina“ gali visam laikui likti slapta. Šis straipsnis rašomas, kai pirmoji knyga jau yra pilnutinai paruošta. Jo atsiradimo pagrindas buvo mano ir dukros kelionė prie Juodosios jūros, pas jos močiutę.

Anksčiau jau pasakojome, kad jai, kaip ir jos mamai, 12 su puse metų amžiuje atsiskleidė kontaktas. Ji pradėjo versti, įgarsinti katino bei žiurkėno mintis, kas leido mums bendrauti su jais dialogo režimu (o dabar ir aš pradedu suprasti apie ką jie mums kalba). Iš pradžių mes tai suvokdavome kaip egzotiką, be to dukra mokosi choreografinėje mokykloje, krūviai ten kaip kosmonautų būryje, todėl mes stengiamės per daug jos neapkrauti. Po savaitės poilsio prie jūros pilnai pasireiškė kontaktininko, moksliškai – mediumo, talentas.

Name, kur gyvena mūsų senelė, buvo daug tarakonų, reikėjo rimtai užsiimti jų auklėjimu, pakalbėti su jais „iš širdies“. Aišku, kad dukra buvo vertėja. Išaiškėjo, jog jie visiškai nebijo mirties, maža to, žiūri į ją filosofiškai, kiekvienas jų sako: „Mūsų yra daug, taigi aš esu nemirtingas!“ Viskas yra paprasta: tarakonų Evoliucijos prasmė yra tame, kad išmokti gyventi bendrijoje, subordinuoti savo interesus sociumo užduotims. Kitaip net negali būti, kadangi pats vienas tarakonas neturi asmeninių smegenų, reiškia – ir savo asmenybės įsisąmoninimo. Todėl visą tarakonų bendriją valdo jų Kanalas (arba egregoras, kolektyvinės smegenys).

Vėliau pasirodė, kad bute įsikūrė nelegalas, jos buvęs savininkas – Ivanas Stakanyčius, kaip jį vadindavo vietiniai „aborigenai“.  Jis po mirties liko užbaiginėti savo didvyrišką kelią kapo kryžiuje, perėjus į nerimstančių Sielų kategoriją. Kaip buvęs frontininkas, jis buvo ne iš bailiųjų ir, ko gero, nusprendė, kad Subtilaus Pasaulio įstatymai parašyti ne jam.

Dalykas tame, kad visų pirmą man teko susidurti su šiuo didvyrišku senuku. Prieš pustrečių mėnesių aš gyvenau šiame bute, dariau remontą. Jis pareiškė apie save pačią pirmą naktį, labai beldėsi į sieną, nusprendęs įveikti mane įkyrumu, neleisdavo užmigti. Bet kadangi aš irgi ne iš bailiųjų ir kai ką žinau, per pusvalandį išvariau Ivaną Stakanyčių savo keliu, į kapines.

Man išvykus jis nutarė pakartoti užpuolimą, vėl įsikūrė savo buvusiame bute, kad įvairiais būdais trukdyti naujai šeimininkei susitvarkyti naujojoje vietoje. Dukra papasakojo mums apie neprašytą svečią trečią dieną, kai jinai pabudo nuo to, kad kambario duryse stovi kažkoks senis ir varsto akimis. Jo buvimą patvirtino mūsų bildukas (naminis) Kūzia, kaip mes jį pavadinome. Kūzia prisipažino, jog jis labai bijo šio senio. Antrą kartą aš su šia nerimstančia, dykinėjančia Siela pasielgiau be jokių ceremonijų, išmetus ją iš namų vienu akimoju.

Su bildukais situacija yra tokia: mūsų senelei jį davė iš karto po įsikūrimo į butą. Jis atėjo į Žemę būdamas visai dar mažylis, neturėdamas jėgų, kad apginti butą nuo nerimstančių Sielų, tarakonų ir pan. įsibrovimo. Bildukas tampa stiprus po pusės metų, bet daro viską, kas jam priklauso tik buto ar namo šeimininko prašymu ir tik esant  rūpestingam, maloniam elgesiui!   

Kadangi mūsų dukra girdi visų gyvų būtybių balsus, visur jai atsitinka įdomūs atvejai.  Tik pažiūrėjo pro langą, kai pamatė jauną balandį, bandantį skraidyti. Skraido nuo gretimo namo stogo ir visa gerkle rėkia: „Žiūrėkite, aš skraiduuuu!!!“ Arba sėdime mes su ja lodžijoje ir matome, kaip laiduose atsisėdo maža paukštelė ir, pakeldama galvą į Saulę, ekstazės apimta dainuoja. Pasirodė, kad jinai kreipiasi į Saulę su prašymu: „Saulele, tu esi didelė ir apvali, tu duodi visiems gyvybę, duok mums daugiau mašalų, kad būtų kuo maitinti paukščiukus“.

Argi ne mąstančios būtybės malda? Bet tokiu atveju – kas yra žmogus su jo maldomis? Paukščių, kaip ir žinduolių, Evoliucijos prasmė – asmenybės formavimas ir tapimas, sugebėjimas daryti pasirinkimą ir atsakyti už savo poelgius. Tą pačią dieną mes plaukiojome katamaranu – vandens dviračiu. Iš neturėjimo ką veikti aš nutariau palabinti jūrą ir pakalbėti su ja. Kadangi mes pripratome, kad jūra yra bevardės giminės[42], aš į ją taip ir kreipiausi, bet jūra mane pataisė, kad jinai yra moteriškos giminės. Taip pamažu įsišnekėjome ir pasirodė, kad mes kalbame ne su abstrakčia substancija milžiniškos vandens masės pavidalu, o su konkrečiu žmogumi, su moterimi vardu Silfida. Būtent jinai šiuo metu valdo Juodąją jūrą ir pilnai atsako už tai, kas su ja vyksta. Ji atėjo iš Subtilaus Pasaulio, ją atsiuntė pats Dievas, gyvena pačioje Juodojoje jūroje, būdama energetiniame kūne. Gyvena kažkur jūros viduryje, valdo visus jos procesus.

Mes paklausėme – kaip jinai gyvena? Sako, visai blogai. Delfinai, žuvys, moliuskai – jos globojami vaikai, žūva jos akivaizdoje, ir viskas dėl to, kad žmogus pavertė jūrą nutekamuoju grioviu. Sako, kad prašo aukštesnių instancijų leidimo devynių balų štormui, kuris padės išvalyti vandenį, bet kol kas jo neduoda. 2001 metų vasarą leido padaryti vieną tokį štormą, ir pasidarė šiek tiek lengviau...

Pasirodė, kad viskas gyvasis aplinkui vadinasi gyvuoju ne tik dėl to, kad priklauso Gamtai, bet ir todėl, kad visi Gamtos objektai yra sukurti ir valdomi ne kažkokiomis abstrakčiomis jėgomis, o konkrečiomis Asmenybėmis, Sielomis. Nuo korpuskulės iki naminių gyvūnų imtinai Sielos yra orientuotos į Evoliuciją žmoguje. Po to, kai žmoguje įsijungė Sąmonės bei Žmogaus Evoliucija, jam atėjus po mirties į Dievo Pasaulį, jis netampa Gamtos ir Visatos karalius ir „vairuoti“ dar negali. Žmogus – tik pameistrio mokinys. 

Jam praėjus atitinkamą apmokymų kursą, jam patiki tiktai bilduko vaidmenį. Evoliucijos bilduke prasmė yra tame, kad žmogus, turintis tam tikrą keletą reinkarnacijų Žemėje patirtį žmogaus pavidalu, turi galimybę (gyvendamas tiesiogiai šeimoje) stebėti žmonių gyvenimą bei savitarpio santykius tarsi iš šalies, įsisavindamas tuo pačiu neįkainojamą patirtį. 

Bildukas – tarnybinė būtybė ir bešališkas stebėtojas, neturintis teisės kištis į mūsų reikalus, nebent kartais gali paišdykauti. Jo užduotis – saugoti žmogaus būstą, jo tarnybos terminas 60-70 metų. Bildukai būna kaip berniukai, taip ir mergaitės, bet neturi galimybių daugintis. Žmogaus pavirtimas bilduku ir atvirkščiai vyksta tik Dievo Pasaulyje. Bet kai žmogus gauna nemirtingumą, gyvendamas Žemėje, jo statusas žymiai išauga, jam patiki rimtesnius reikalus. Šioje Visatoje jį gali prileisti prie sekančios civilizacijos valdymo, jeigu tokia civilizacija įvyks, kažkur praėjus 12 milijonų metų. Ir, savaime, ne vien savo jėgomis!

Klaidos, tokios, kaip žmogaus faktorius, subjektyvizmas, čia negali būti visiškai. Dalykas yra tame, kad Žemė ir visos kitos Visatos planetos, šviesuliai ir Galaktikos yra žmogaus rankomis sukurti kūriniai, ir kiekvienas toks objektas suprojektuotas bei sukurtas žmonių protu. Po sukūrimo visą savo egzistavimo laikotarpį jis yra valdomas konkrečiais žmonėmis, kurie asmeniškai atsako už jį. Tarnavimo terminas tokiame poste sudaro 60-70 žemiškų metų. Šitie žmonės yra ne tik sargai, bet turi konkrečius pavedimus įjungti tam tikrus procesus, pašalinti kokius nors nesklandumus, nežiūrint į bet kokius sunkinančius faktorius (į skubrius padarus, kokiais mes esame, ir mūsų lengvabūdžio sambrūzdžio pasekmes). Nuo tokio darbo rezultatų priklauso jų tolimesnė karjera bei Evoliucija.

Viskas, ką mes matome aplinkui – oro srautai, miškai, kraštovaizdžiai, kontinentai, šaltinėliai, upeliai, upės, ežerai, jūros, vandenynai su jų gyvūnija bei augalija, yra sukurtas šių mums nematomų tarnautojų nesuskaičiuojamų kartų darbu bei meile, o neatsirado savaime! Visi jie – konkretūs gyvi žmonės, atėję kartu su Dievu ir ankstesnės Visatos. Tai reiškia, kad žmogus, svajodamas apie neribotą galybę ir viešpatavimą virš  Gamtos bei visos Visatos, nėra taip jau toli nuo tiesos! Aišku, jis taps Gamtos Kūrėju, bet tik sekančioje Visatoje (su sąlyga, kad jis įsisavins nemirtingumą šioje).

Iš čia galima drąsiai teigti, kad Gamtos Evoliucija – ne abstrakti sąvoka. Ją plėtoja gyvi konkretūs Žmonės, kurie, valdomi atskirus Gamtos elementus ir objektus, evoliucionuoja patys, tuo pačiu pastumiant visos Gamtos Evoliuciją. Išeinant iš to, žmogaus Evoliucijos prasmė yra tame, kad įsisąmoninti ir pajusti savo vaidmenį, reikšmingumą ir atsakomybę už savo grandies bei begalinės evoliucinės grandinės stiprumą. Mes neturime daryti kliūčių toms Sieloms, kurios stengiasi evoliucionuoti į žmogų. Tam pakanka nebenuodyti Gamtą bei žudyti viską gyvąjį Žemėje. Mes taip pat neturime teisės trukdyti Žmonėms, kurie valdo įvairius gamtos objektus Žemėje, vykdyti profesines pareigas.

Priešingu atveju mes skelbiame karą ne bežadžiai Gamtai, kurią pakanka mylėti žodžiais, o konkretiems, gana galingiems Žmonėms, kuriems neharmonizuota Žmonija – tik abstrakti funkcija. Kad viskas pasakyta yra ne tušti žodžiai, yra patvirtinama padažnėjusiais gamtos kataklizmais. Mes su jumis patekome į Žemę didžiojo persitvarkymo metu, kai viskas aplinkui sujunda. Mūsų užduotis yra tame, kad šiam judėjimui ne tik netrukdyti, bet pasistengti atitikti jį. Mokslas visiškai negali paaiškinti įvykius, tuo pasirašydama savo bejėgiškumą. 

Subtilaus Pasaulio požiūriu globalinių gamtos kataklizmų priežastis yra Dievo, Visatos – ir, reiškia, Saulės sistemos – Evoliucijos įjungimas. Žemėje tai pasireiškė kaip globaliniai pakitimai energetiniuose procesuose, kas negalėjo neatsiliepti atmosferiniams bei tektoniniams procesams.

Viena pagrindinių anomalių reiškinių bei kataklizmų priežasčių, pradedant nuo 2002 metų, yra tas faktas, kad Žmonija gavo mūsų informacija. Visą tai galima pavadinti Subtilaus Pasaulio reklamine akcija, turinčia tikslą patvirtinti viską, kas yra pasakyta „Apokalipsės dienų Slaptojoje Doktrinoje“. Ir nors nuo tokios akcijos galvą skauda, jos tikslas yra sudaryti prielaidas dar kelioms procento dalims Žemės gyventojų  Evoliucijai.

Apsiginti nuo kataklizmų Žmonija gali tik vienu būdu: pradėti skaitytis su visomis Sielomis bei Žmonėmis iš Dievo Pasaulio, gyvenančiais aplink mūsų, derinant su Jais dialogą. Tam užtenka išsiaiškinti – kokias pretenzijas Jie mums kelia ir ko mes neturime daryti. Jeigu dialogas tarp Žmonijos ir Dievo Pasaulio bus užmegztas, Jie visada iš anksto perspės ir praneš Žmonijai apie bet kuriuos kataklizmus. 

Problema tik viena: su Jais kol kas gali kalbėti Tamara ir mergaitė-paauglė, o taip pat dar keletas žmonių, mūsų pasekėjų. Bet tai vėl gi Žmonijos problemos, ant kiek jinai yra pasiruošusi vesti su mumis dialogą. Tam, kad ko greičiau atsirastų toks paruoštumas, Dievo Pasaulis turi daug priemonių. Prognozuoti, suskaičiuoti arba pranašauti Jų žingsnius, pasireškiančius vienų ar kitų anomalijų arba kataklizmų pavidalu, yra nenaudingas darbas. Jiems „instrukcija veikimui“ yra realus gyvenimas su apsukria Žmonija, kuri apsimeta nieko nesuprantąs, akla ir kurčnebyle, o ne žvaigždžių pasiskirstymas arba įstatymų kodeksai ir priesakai. Mes iš savo pusės esame pasiruošę padaryti ir padarome viską, kas yra reikalinga tam, kad jūsų supratingumas ko greičiau prasikaltų.  

Mus, pajungtus prie Sistemos žmones, visi šitie kataklizmai mažai liečia. Visur, kur mes gyvename bei randamės, jokių panašių anomalijų nebūna! Mūsų šeima, o taip pat dar apie šimtą žmonių, kurie užsiiminėja Sistema, gyvena Baltarusijoje. Jokių globalinių pakitimų mūsų regione nebūna (kol kas), gyvename kaip draustinyje. 2002 metų vasarą mes su dukra ilsėjomės netoliese nuo Soči. Viesulai bei potvyniai buvo Lazarevo rajone, taip pat prie Novorosijsko, bet ne pas mus! Ir tai toli gražu ne atsitiktinumas, kadangi visi šie procesai įjungiami ir valdomi Žmonėmis iš Dievo Pasaulio. Kadangi mes savo pajungimu tarsi esame įtraukti į Jų etatus, kad nesudaryti papildomų problemų. Visi mūsų perkėlimai...

Kaip jūs jau supratote, begalinė Sielų Evoliucijos grandinė nuo korpuskulos iki žmogaus bei evoliucionuojančių Žmonių, po žmogaus stadijos Žemėje, besąlygiškai yra pavaldi Dievo Sąmonei ir užduotims. Ir tik žmogus, gyvendamas Žemėje, yra pavaldus savo emocijoms bei įnoriais. Tai yra būtent žmogus – pati silpniausia bei lengviausiai pažeidžiama grandis šioje grandinėje (žmogus – tai tiltas, o ne išdava). Kaltos yra rudimentinės tarakonų programos, pasireiškiančios kaip lygiateisiškumo siekimas, noras daryti „kaip visi“, susirinkus minioje, visus mylėti ir neatsakyti už savo poelgius. Gyventi taip yra paprasčiau. Socialistinė visuomenė, su jos socialine rūpyba – akivaizdus šių programų ilgesio pavyzdys, mėginimas reanimuoti ir pratempti jas į žmonių bendriją. Taip padarydamas, žmogus perdavė neokortekso funkcijas reptilijų smegenims, ko pasėkoje sėkmingai degradavo. 

Mes taip pat pakalbėjome su motinėle Žeme. Moters, kuri valdo mūsų planetą, vardas – Magdalena. Sako, kad jinai taip pat pakenčia žmogų iš paskutinių jėgų Labai blogai atsiliepia apie amerikiečius, labai „griežia dantį“ ant jų, aišku, kad užsidirbo. Savo poligoną atominiam ginklui išbandyti Nevadoje jie surengė vietoje, kur praeina gyvybiškai svarbūs visai planetai energetiniai srautai. Vienas paskutinių termobranduolinio ginklo išbandymų vos netapo paskutine gyvybės diena Žemėje. Magdalena turėjo kreiptis Dievo pagalbos, to dėka sprogimas buvo kažkoks nesėkmingas, užtat gyvybė Žemėje nenutrūko.  

Pokalbyje su Saule išaiškėjo, kad jį dabar valdo Selena. Paskirta į šias pareigas neseniai. Iki šiol Saulę, šimtą metų be pertraukos, valdydavo vyras – Solar. Atvejis nestandartinis, bet nebuvo įmanoma jį pakeisti, todėl buvo atlikta rokiruotė. Selena nuo Mėnulio pervesta į Saulę, o Solar perėjo į Mėnulį. Ten vis gi lengviau, galima atsikvėpti. Matyt, nors ir turėdami supergalimybes, supergabumus, šitie žmonės ne geležiniai. Be to, štai tokiu būdu įvyko In ir Jang energijų polių keitimas Saulės sistemoje.

Kas liečia kitas jūras, Azovo jūrą valdo vyras, visą Pasaulio Vandenyną (ir atskirus vandenynus) valdo Atlantai. Taip-taip, tie patys, kurių pėdsakų taip atsidėjusiai ir nevaisingai ieško! Tiktai žmogus ieško 99,9 % žuvusios civilizacijos gyventojų, o mes kalbome apie 0,1 % išlikusių Atlantų, davusių gyvybę visoms tolimesnėms civilizacijoms, tame tarpe ir mūsų. Maža to, jie gyvuoja ir sveikuoja iki šiol, net negalvodami nė apie kokią pražūtį, išneša mūsų „puodukus“ ir vykdo, kartu su Šambala, antiasteroidinę Žemės gynybą!

O dabar iškelsime aikštėn dar vieną problemą, kuri neduoda ramybės žmogui, – tai taip vadinamų tamsių jėgų poveikio į mus problema. Ši idėja stipriai eksploatuojasi Žmonija, ypač paskutinių 2.000 metų bėgyje. Paimsime, pavyzdžiui, revoliucinę dainą „Varšavietė“, kur tiesiogiai dainuojama, jog „tamsios jėgos piktai mus slogina“. Apie religijas ir kalbėti neverta, ten visur kalti gundytojai, šaitanai, velniai bei demonai. Žmogus gi yra pavaizduotas kaip nekalta būtybė, kentėtojas.

Tačiau už Žemės Noosferos ribų nėra jokių tamsių jėgų, jų negali būti iš principo! Visos jos egzistuoja tik šalia žmogaus, kaip mūsų netobulumo produktas. Todėl pati svarbiausia „tamsybė“ – tai nežinojimo tamsybė! Antras tamsiųjų jėgų ešelonas – tai Noosferos minties formos. Kol žmogus randasi jų valdžioje, jos jį moko – pliekia iš visų jėgų. Bet kai tik žmogus pažadina savo Sąmonę ir išveda ją už Noosferos ribų, kai šis Kūrinijos Lygis tampa jo paklusnus įrankis situacijos Žemėje ištaisymui, pagalbai visai Žmonijai. Šiame Pasaulyje nėra nieko nenaudingo. 

Ir trečias tamsių jėgų ešelonas – tai nerimstančios sielos. Sielos žmonių, neprotingai iššvaisčiusių savo potencialą Žemėje ir nesugebėjusių užsidirbti leidimą į Tikrąjį Gyvenimą. Be, išeidami iš gyvenimo, prieš pat pabaigą jie turi duoti pamoką gyviesiems. Nereikia pamiršti, kad nors tai ir negyvi, bet visgi „medžiotojai“, kurie tokie liko ir po mirties. Jeigu turėti omenyje, kad pastaruoju metu tarp mirusiųjų tokių sielų, patekusių į nerimstančių kategoriją (kaip Ivanas Stakanyčius), susirenka 75-80 % ir jos dematerializuojasi apie šimtą metų, tokių „dėstytojų“ trūkumo pas mus nebus!

Šitie našlaičiai toli gražu nėra romūs: tam, kad pasimaitinti nuo žmogaus jo gyvybiška energija, jie gali išprovokuoti žmones į agresiją, daveda juos iki streso arba depresijos. Gali visa jų gauja įsikurti žmoguje, turinčiame miegančią Sąmonę ir bevalę Sielą, tokiu būdu padaro nerimstančiu jau gyvąjį žmogų. Atimdami energiją, jie griauna jo sveikatą. Tam, kad sudaryti tokias situacijas, jie sukiršina žmones, sudaro daugelį buitinių problemų, yra dar viena ankstyvos mirties priežastis ir t. t.

Bet žmogui, pasijungusiam prie mūsų Sistemos ir sugebėjusiam išvesti Sąmonę už Noosferos ribų, susitikimai su visokiais šiais „Stakanyčiais“ – tik dar viena galimybė pašiepti iš jų tuščias pastangas ir pasitreniruoti atidirbant neprašyto svečio išvarymo normatyvą. Kas liečia kontaktus, ši žmogaus veiklos sfera pilnutinai yra Būties Trilypumo Dėsnių valdžioje. Tikrasis kontaktas – tai kontaktas, kuris nėra informacijos gavimo faktas, o procesas, pavaldus Būties Trilypumui. Kontaktininkas pajungia savo Evoliuciją, evoliucionuoja pats ir perduoda savo talentą vaikams bei anūkams.

Dabar, kai mes turime nemažą patirtį, mes galime drąsiai konstatuoti, kad kontaktininkai, kurie nemoka perduoti savo talentą paveldimumo grandine, kontaktuoja su Noosferos minties formomis. Minties formoms paveldimumas ir atsisakymas nuo egoizmo (žmogaus žalingo įpročio) – vienas svarbiausių Evoliucijos kriterijų, kuris kelia tiesioginę grėsmę šiam energoinformaciniam monstrui.

Mokslas prieš 35 metus pripažino, jog Žemė yra gyvoji būtybė, turintis aukštesnį vystymosi potencialą, negu žmogus. Tačiau sąvoka „gyvoji būtybė“ mokslo yra pripažindama kaip abstrakcija: Gamta – gyvoji abstrakcija, gyvasis Dievas – irgi abstrakcija, paversta Absoliutu. Mes gi, jeigu jūs pastebėjote, bekalbant apie Gyvąjį (apskritai), turime omenyje ne nuogą abstrakciją, o konkrečią Asmenybę! Ir vienu ir kitu atveju klaidos nėra. Dalykas tame, kad mokslas, pripažindamas, kad visa Esamybė yra energija, vienareikšmiškai pripažįsta gyvąjį kai[ absoliutą, abstrakciją. Jis yra teisus, nes spindulinės gyvybės formai yra būdinga savybė egzistuoti ir taške, ir tūryje vienu laiku.

Iš čia, jeigu mokslas pripažįsta Dievą Absoliuto pavidalu, jis yra teisus, nes Dievas, kaip spindulinės gyvybės formos atstovas, pasireiškia bei egzistuoja visur, visoje Visatoje. Bet Jis taip pat egzistuoja ir taške, Žmogaus kūne, ir gyvena ne abstrakčiame Danguje, o žemėje – Sirijaus planetų sistemoje. Analogiškai galima pasakyti ir apie Gamtą. Iš vienos pusės, tai abstrakcija, bet iš kitos – konkreti Asmenybė kiekviename nors kiek reikšmingame Gamtos objekte. Nagrinėjant visą Esamybę, visus Gamtos objektus kaip konkrečias Asmenybes, mes nė kiek nenusižengiame Tiesai, kadangi taip yra. Juk, jeigu pažiūrėtumėme į Žmoniją, tai yra abstrakcija, o iš kitos pusės – tai yra konkrečių Asmenybių visuma.

Ir, pagaliau, susivoksime dvejomis sąvokomis, susijusiomis su Evoliucija. Savo susidomėjimu Tiesa, gyvenimo prasme, Kūrinijos paslaptimis žmogus, pats to nenorėdamas, pajungia Evoliuciją. Bet pajungimas dar nereiškia, kad jis pradeda evoliucionuoti, kadangi tai dvi visiškai skirtingos sąvokos.

Ir iš tikrųjų, pajungti Evoliuciją savyje galima dėl juoko, kad patenkinti smalsumą. Tuo pačiu žmogus duoda savo Aukščiausiajam Aš signalą dvasiniam augimui, Evoliucijai. Bet tai tik snapo tauškėjimas išperėtame kiaušinyje. Ar užteks žmogui jėgų bei drąsos tam, kad pažadinti savo miegančią Sąmonę, tam, kad „atsilaisvinti nuo lukšto“, –  viskas tai priklauso tik nuo jo paties. Kadangi evoliucionuoti galima tik kitų žmonių, kurie jau yra pajungti prie Dievo Kanalo ir išvedė savo Sąmonę už Noosferos ribų, pagalba, žmonių, kurie pakėlė savo Sąmonės lygmenį.

Ir štai jau su visu savo grožiu pasireiškia žmogaus egoizmas, išdidumas bei ambicijos, ir viskas tai, atkreipkite dėmesį, esant miegančiai Sąmonei. Atsikirtimų rinkinys štai toks: „Ir aš daug ką buvau skaitęs, daug ką žinau, o toks ir toks autorius mano kitaip! Mokslas taip neskaito, o Šventajame Rašte yra pasakyta štai taip!“ Ir taip be galo... Žmogaus Aukščiausiasis Aš, palaukus kai kurį laiką ir nesulaukus nuo jo konkrečių įsisąmonintų žingsnių į Evoliuciją, pajungia jam greitintuvą Karmos pavidalu.

Viskas tai buvo aktualu iki mūsų Sistemos atsiradimo, bet kai jinai pasirodė ir yra prieinama, žmogaus tingėjimas ko nors imtis, „pirštų užlenkimas“, sukelia jo Aukščiausiojo Aš pasipiktinimų audrą. Kad viskas yra būtent taip, kiekvienas iš jūsų gali įsitikinti pats, išanalizavus tuos įvykius, kurie įvyks po mūsų knygų perskaitymo.    

Bet dar kartą pabrėžiame: nei mes, nei mūsų knygos, nei kokia nors kita literatūra nekalti! Kaltas tik jūsų nenorėjimas evoliucionuoti, nenorėjimas ir tingėjimas subordinuoti savo Sąmonę Aukščiausiajam Aš. Galų gale, žmogui reikės pripažinti, kad jam nėra kur trauktis. Tik padarysi vieną žingsnį atgal – ir tu bedugnėje, Nebūtyje. Ir mums nėra jokio pagrindo didžiuotis: 99,9 % Žemės gyventojų turi tik nominalią (t.y. – nulinę) vertybę, turėdami tuo pačiu visus Dievo įgymius. Pakelti savo kokybę bei reikšmingumą Kūrinijai ir Dievui galima tik vienu būdu – pradėti savo Evoliuciją. Tai tapo galima ir prieinama tik pasirodžius mūsų Sistemai.

Kas būtų, jeigu ši Sistema nebūtų gauta ir priimta Žmonijos? Subtilus Pasaulis ir Dievas numatė ir tokį variantą. Žmonių (fiziniuose kūnuose) atėjimas į Dievo Pasaulį įvyktų ir šiuo atveju. Bet, kaip jūs suprantate, tokiu būdu nepavyks įjungti grandinę reakciją šiame procese.   

Vienintelis planinis skaičius, nuo kurio priklauso Visatos likimas, – tam tikras žmonių kontingentas, kuris turi ateiti į Dievo Pasaulį iš mūsų civilizacijos! „Nesukomplektavimo“ atveju Subtilus Pasaulis turi dar vieną atsarginį pamėginimą išpuoselėti tokią pat civilizaciją, kaip mūsų. Bet tam Jis turės pasiimti 12 milijonų metų „taim autą“. Per tą laiką Žemė pavirs planeta su pirmykšte Gamta, be jokių žmogaus buvimo pėdsakų. Žmones, kurie turės po 12 milijonų metų pradėti naują civilizaciją ir apgyvendinti Žemę, išsaugos Šambaloje, bet ne anabiozėje, o gyvus! Tai bus žmonės, užsidirbę nemirtingumą. Visą tą laiką jie mokysis ir dirbs – darbo ten labai daug. Taigi, sprendžiant iš visko, religija, si jos rojaus sodais, yra dykūnų prasimanymas.

Todėl Žemės gyventojų „sėdimas streikas“ prieš Evoliuciją nieko nenuliūdins! Ir nueis nuo Žemės bei iš Gyvenimo šitie streikininkai termobranduolinės katastrofos pagalba, garsiai trenkus durimis – beje, irgi etatinė situacija! Taip užbaigė savo kelią absoliučiai visos civilizacijos, kaip Žemėje, taip ir kitose planetose, kurios vykdydavo jos funkcijas. Taip buvo ir visose ankstesnėse Visatose. Tam, kad patvirtinti atominę versiją, galima duoti tokius pavyzdžius: Babelio bokšto griuvėsiai aplydyti atominiu sprogimu, šventyklų griuvėsiai Indijoje bei Kambodžoje – taip pat turi sustiklėtą paviršių. Todėl pasaulis iš tikrųjų yra valdomas Evoliucijos – dama, kaip matote, griežta ir bekompromisė.


[42] rusų kalboje.

Atgal... Turinys Toliau...