Minties formos 

Minties formos 

Minties formos – tai vienas iš sąveikos su Energoinformaciniu Lauku būdų. Minties formos generuojamos žmogaus mintimis, jo psichine energija. Jų tikslas – materializuoti, įgyvendinti visus jo lūkesčius bei viltis. Materializavimas vyksta kitų žmonių ir įvykių pagalba, kurie užtikrina šių norų išsipildymą.

Minties formos gali egzistuoti tik minčių, kurios jas sukūrė, dėka. Kuo dažniau generuojasi ta pati idėja, tuo didesnį potencialą gauna minties forma, tuo labiau gyvybinga ir labiau aktyvesnė ji tampa. Be to, išreikšta mintis turi tiksliai atitikti gyvybinius žmogaus poreikius, objektyvią realybę. Jeigu jūs generuojate tą pačią mintį, bet tuo pačiu suprantate, kad šio noro (minties) įgyvendinimas jums reikalingas taip sau, dėl viso pikto, tokia mintis įgyvendinta nebus, gausite kažką neįtikinamą – „nei šis, nei tas“.

Žmogaus generuota mintis – tai banga, turinti poveikį kaip žmogui, taip ir išorei erdvei. Ši banga yra tęstinio pobūdžio ir begalinė. Jeigu ji ir toliau yra palaikoma ta pačia mintimi, ji gali išsiplėtė po visą Visatą.

Minties formos yra dviejų rūšių: kuriamosios ir griaunamosios. Viskas priklauso nuo Sąmonės orientacijos. Jeigu ji yra orientuota į kuriamąsias jėgas, į Dievą, generuojamos mintis turi teigiamą, kūrybinę kryptį. Jų sukuriamos minties formos susideda Dievo dažnumuose Visatos Lauke, todėl aktyviai realizuoja žmonių poreikius fiziniame pasaulyje. Natūralu, kad kuo labiau yra išsivysčiusi Sąmonė, tuo daugiau ji bendrauja su Dievo minčių srautais kituose Kūrinijos Lygiuose. Sąveika su subtilesniais Kūrinijos Lygiais užtikrina pilnutinai ir visapusiškai žmogaus poreikius. Žmogus visiškai realizuoja save.

Kuriamosios minties formos (kaip visos šviesios, kuriamosios iš prigimties jėgos) negali valdyti žmogaus Sąmonę. Jos pačios yra valdomos ja, bet iki to reikia dar išaugti.

Tai yra susijęs su tuo, kad atsibudusi Sąmonės atsiskiria nuo subjektyvių pojūčių ir persijungia į subjektyvų pasaulį, pažindama Jį. Žmogus jaučia save neapmatomo Pasaulio dalele, dirba su Juo. Jo Sąmonė yra visiškai orientuota į Pasaulį, į Jo Dėsnius, harmoniją, o ne į save. Žmogus tampa laisvas, savo Sąmone persikelia visame bekraščiame Pasaulyje (Visatoje), susivienija su Juo.

Čia reikia padaryti labai svarbų patikslinimą: žmogus per pastaruosius 5.000 metų apsiprato su vergo dalia ant tiek, kad pareiškia pasiryžimą atkišti kaklą po neigiamų minties formų jungu, savarankiškai įsirengdamas sau šorus. Ir visas savo viltis deda į Dievą, į „šviesiąsias jėgas“ bei į antrąjį Kristaus Atėjimą: „Mūsų ponas atvažiuos, ponas viską sudėlios“.

Šis postulatas tapo pamatiniu akmeniu visose religijose bei šiuolaikinio žmogaus pasaulėžiūroje. Jame taip pat slepiasi paklydimas, kad įvyks kontaktas su Aukščiausiuoju Protu, kuris duos kokias nors komandas arba direktyvinius nurodymus. Iš tikrųjų tai –  pažaidos akmuo.

Žmogaus klaida tame, kad jis perneša neigiamų minties formų (tamsiųjų jėgų) sąveikos su juo metodą, veikiantį pagal principą „Skaldyk ir valdyk!“ – į teigiamų minties formų (šviesiųjų jėgų) bendravimo stilių. Jų požiūris į mus – diametraliai priešingas. Neigiamų minties formų atveju tai „akmenų barstymas“, o teigiamų minties formų atveju „rinkimas“. Neigiamos minties formos moka tik griauti, parklupdyti žmogų bei pliekti, tikslu sudaryti jam stimulus Evoliucijai. Paradoksas yra tame, kad jeigu neigiamoms minties formoms pavyko parklupdyti žmogų, privertus jį evoliucionuoti, jų neigiamas poliškumas vienu akimirksniu keičiasi į teigiamą (pagal faktą), kadangi jos įjungė evoliucinius, kuriamuosius procesus!

Teigiamos minties formos (kaip ir visas Subtilus Pasaulis) moka tik paklusti, vykdyti mūsų prašymus, pasitikėdami mūsų Pasirinkimu, o Sąmonei išsiplečiant – vykdyti mūsų komandas. Tai yra jos gali palaikyti žmogų, gavusį šiuos stimulus, padėti jam evoliucionuoti. Kaip matote, tai yra pati didžiausia „šunybė“, kurią jos mums pakišo: žmogus atsiklaupia, pasivadinus Dievo vergu, su romumu laukdamas komandos nuo viršaus. O tuo metu Ten, viršuje, laukia komandos nuo apačios – nuo mūsų.

Daugiausia, į ką Jie turi teisę, besikišant į mūsų procesus – tai informacinis sponsoriavimas (būtinai dialogo režime, su grįžtamuoju ryšiu)! Mūsų Sistema yra akivaizdus pavyzdys. 

Jeigu Sąmonė yra orientuota į griaunamuosius procesus, pajungta prie rupių Energoinformacinio Lauko vibracijų ir savo Pasaulio pažinime remiasi įvairiais stereotipais, dogmomis, taisyklėmis (įvairiais ribotuvais), šiuo atveju mintys turi pasyvų, baigtinį kryptingumą. Jos nusėda žemuose Lauko dažnumuose.

Tokiu būdu minčių sukuriamos minties formos susideda dažnumuose, atitinkančiuose giminės programas, kurios atspindi jos praeitą patirtį. Mintys prisiriša prie šios patirties, kas, galų gale, sukelia stereotipus Sąmonėje ir mąstyme. Natūralu, kad praeitis yra praeitis. Ji negali realizuoti save dabartyje (ir juo labiau – ateityje), todėl minties formos negali atlikti savo paskirtį, jos negali užtikrinti žmonių poreikių materialiajame pasaulyje. Tarp pageidautino ir tikrojo yra atotrūkis, kas sukelia stresą. Sąmonė bando pašalinti šį atotrūkį naujų stereotipų (minties formų) sukūrimo keliu, bet kadangi visi jie yra pasirengę griauti, griauna viską, ko žmogus siekia, tame tarpe ir giminės patirtį, kuria žmogus remiasi.

Minties forma, kuri prarado savo atramą, besijuda Lauko srautuose, susijungia su identiškomis kitų žmonių minties formomis, stengdamasi sukurti materialiąsias geroves ne savo „gimdytojui“, o tam, kas turi didesnį psichinės energijos potencialą, kuris maitina ją. O kai šio maitinimo potencialas krenta, minties forma stengiasi pakelti savo gyvybišką resursą neigiamų minčių generavimo dėka – tų žmonių, prie kurių ji yra prijungta, minčių. Ir poveikio į žmones būdas (prielaida skandalui) atsiranda visada.

Minties formos generuoja pas žmones neigiamas mintis, sukuriant aplink jų situacijas, kurios sudaro palankias sąlygas panašių minčių generavimui (ne todėl, kad yra kenkiančios, o tik todėl, kad randasi rupių vibracijų diapazone). Ir į kuo rupesnius dažnumus nusileidžia minties forma, tuo ryškesnes neigiamas mintis ir emocijas generuoja pas žmones, su kuriais yra susijusi.

Griaunamosios minties formos pakeičia žmogui Dievą ir Jo energijas, orientuojant į egoistinių jausmų bei emocijų tenkinimą. Visas jo dėmėsis yra orientuotas į save, į savo subjektyvų pasaulį, o taigi visas Pasaulis jam yra vien tik iliuzija, holograma.

Tai lygia tas pats, kaip su naujagimiu: pirmus gyvenimo mėnesius jie pilnutinai yra koncentruoti į save, į savo vidinius procesus, nieko nežino apie išorinį pasaulį, vidinė būklė jiems yra pati svarbiausia. Beaugdamas, pradedant pabudinti Sąmonę, orientuojant ją į didelį išorinį pasaulį, vaikas pažįsta jo objektyvius procesus. Šiuo laikotarpiu yra labai svarbu, kad jo tėvai būtų geri auklėtojai bei mokytojai, padėtų jam teisingai susiorientuoti šiame pasaulyje, pabudinti Sąmonę, o ne užmigdyti (kas dabar vyksta labai dažnai).          Deja, daugelis žmonių, gyvenančių Žemėje, randasi miegančioje Sąmonėje, orientuotoje į subjektyvius pojūčius. Tokią būklę žmonės išsaugo visą savo gyvenimą, taip ir neatsibudus nuo miego. Gamta yra gudri ir išmintinga: ji parodė vaikuose, kad reikia bijoti miegančios Sąmonės. Juk jeigu vaikas, augdamas, išsaugotų savo vidinį susikaupimą, išskyrus savo vidinių pojūčių jis nesugebėtų nieko suprasti. Didysis pasaulis, į kurį jis atėjo, taip ir liktų jam uždara knyga. Mes gi įsigudriname miegoti visą gyvenimą, supanašėjus mažamečiui vaikui.

Minties formoms yra naudinga mieganti Sąmonė. Žmonių nežinojimo dėka jos gyvena, sustiprėja bei klesti. Jų tikslas – nuvesti žmogų į jo jausmų, emocijų,  pomėgių pasaulį, sukeliant saldžias svajones apie „sapnų karalystę“, paduodant ją kaip vienintelį galimą gyvenimo realizavimo būdą. Tokiu būdu, minties formos  virsta pilnutiniu žmogaus bei visos Žmonijos valdovu.  

Orientuojant žmogų į emocijų bei norų (kurie remiasi šiomis minties formomis) tenkinimą, jos nuveda jį į iliuzijų, nepabaigiamų vilčių bei lūkesčių labirintą. Vietoj to duoda gyvenimo iliuziją, pasireiškiančią gyvuliškų instinktų tenkinimu. Meilė kaip harmoninga vyro ir moters sąjunga virsta seksualinių poreikių tenkinimu. Kūrybiškas realizavimas – mokslo ir technikos pažanga, su jos technologišku pralaužimu. Tvarkydamas savo gyvenimą, žmogus stengiasi dauginti savo rankose techninius civilizacijos laimėjimus, šiame šurmulyje ir pseudokūryboje praeina visas jo gyvenimas. Jis miršta, taip ir nepažinojus savęs ir to Gyvenimo, kuris egzistuoja už jo subjektyvių pojūčių ribų.

Filosofai seniai ir be jokio rezultato ginčijasi dėl objektyviojo derinimo su subjektyviuoju. O tarp kitko tai yra to paties Būties Dvilypumo pasireiškimas. Gimstant Žemėje, žmogus pradeda suvokti save, savo kūną ir tas galimybes savirealizacijai, kurias šis kūnas jam duoda. Žmogus lavina savo subjektyvius pojūčius. Toliau jis susipažįsta su materialiuoju pasauliu ir per sąveiką su juo pažįsta jo subjektyvius procesus. Svyruoklė persikeliavo į priešingą kraštutinį tašką.

Kaip matote, vėl gi nieko naujo: tas pats Dvilypumas. Žmogaus suvokimo lygmenyje – savęs kaip subjektą bei išorinio pasaulio (objekto) – jo gyvenimas praeina nuolatiniame šių priešybių perėjime viena į kitą. Mūsų užduotis (jeigu norime sėkmingai pragyventi gyvenimą) yra tame, kad neduoti Gyvybės Svyruoklei (judėjimui) kabalioti viename iš kraštutinių negyvų taškų (subjektyvaus arba objektyvaus gyvenimo įvertinimo pavidalu). Svyruoklės judėjimas tarp šių gyvenimo suvokimo įvertinimų turi vykti nuolat ir be paliovos. 

Tam, kad to pasiekti, žmogus turi, iš vienos pusės, pažinti dabar subjektyvius psichinius (mentalinius) procesus ir tas galimybes savirealizacijai, kurias jie jam duoda. Iš kitos pusės, pažindamas objektyvų Pasaulį per sąveiką su juo, per visos Kūrinijos pažinimą, jau naujame įsisąmoninimo lygmenyje, gali realizuoti jame savo subjektyvias savybes ir galimybes, tai yra kūrybiškai realizuoti save.

Tik Gyvybės Svyruoklei eilinį kartą daėjus iki vieno iš kraštutinių savo judėjimo taškų (subjektyvusis – objektyvusis), kai jų suvokimas ir paties gyvenimo suvokimas pradeda realizuotis kokybiškai naujoje įsisąmoninimo vystymosi vijoje. Šis procesas tęsiasi be galo.

Taigi, palaikydami Gyvybės Svyruoklę dinamikoje, mes užpildome du kraštutinius priešingus jo judėjimo taškus nauju Gyvybės impulsu, visada vietoj to gaudami visiškai naują, pačios Gyvybės Svyruoklės evoliucinį judėjimą. Su kiekvienu siūčiu didėja jo amplitudė, o mes išplečiame savo Sąmonę, praskečiame savo komfortinės zonos (arba Virtualios Visatos) rėmus, mastus, palaipsniui davedant ją iki Tikrosios Visatos didžio. Ir tai viskas, ko iš mūsų reikalauja. Viską kitą, nemirtingą gyvenimą jauname žydėjimo amžiuje ir t. t., mes gausime kaip nemokomą priedą.

Griaunamosios minties formos valdo Sąmonę, sukurdamos joje laisvės iliuziją, kad nuo paties žmogaus priklauso gyvenimas ir sėkmė jame. Iliuzijomis ir subjektyviais pojūčiais grindžiasi tarpusavio žmonių santykiai, o taip pat šeimyniniai, visuomeniniai, valstybiniai tarpusavio santykiai bei savitarpio įsipareigojimai. Visoms šioms nuostatoms bei dogmoms yra baisūs žmonės su išsivystyta Sąmone, todėl ir mokslas, ir valstybė, ir medicina, o taip pat ir religija nutyli bei nuslepia informaciją, sugebančią pažadinti žmones, kadangi šis sąmoninimas (žadinimas) gresia jų geram gyvenimui bei egzistavimui apskritai!

Energoinformaciniame Lauke (Visatos duomenų bazėje) randasi visa informacija apie kiekvieną iš mūsų, apie Visatą, apie procesus (Priežastis), su kuriais mums teks sąveikauti, ir apie tai, kaip juos valdyti. Pasąmoniniame lygmenyje kiekvienas turi šią informaciją pilnu mastu. Pasaulis ir mes patys neturime nieko tokio, ko mes nežinotumėme. Tačiau mieganti Sąmonė, orientuota tik į subjektyvius pojūčius, nesugeba nuskaityti šią informaciją, nes tai – objektyvių pojūčių realybė, realus Tikrasis Pasaulis, kuris randasi už miegančios Sąmonės ribų. Kelius šio Pasaulio pažinimui užtveria visų rūšių Noosferos minties formos. Joms tarnauja mokslas, religija, valstybė.

Minties forma visada yra susijusi su galvos smegenų veikla. Kankorėžinė liauka, neturintis švarios energijos, keičia savo struktūrą, funkciją ir, pagaliau, degraduoja. Paskui degraduoja galvos smegenys, nervų sistema ir visas organizmas apskritai, pasikeičia (išsigimsta) žmogaus Sąmonė! Ji tampa vis statiškesne, remiasi dar didesniu stereotipų kiekiu, žmogus įpuola į senatvinę psichozę – pats negyvena ir kitiems neleidžia. Jo gyvenimas virsta vien tik ribotuvais (galima – negalima, teisingai – neteisingai).     

Mes kasdien gauname skaitytojų-„garbintojų“ masę laiškų, kuriuose žmonės tarsi kaip atsvara tam, kas yra parašyta apie žmogų „Slaptojoje Doktrinoje“, rašo, vienas per kitą, kokie jie yra dorovingi, dvasiniai ir kultūringi (turbūt, skirtingai nuo mūsų). Mums prisiskaičius tokių dalykų ir užsidegus, naiviai manydavome, kad viskas, kas yra išdėstyta knygose, sukels šviesuolių protuose sąmyšį bei klausimų škvalą – kaip įmanoma visą tai ištaisyti. Tačiau visa mūsų gražbylystė pakibo ore, išskyrus porą nežvalių klausimų. O jeigu rimtai pagalvoti, tai sveiko proto žmonės, jų dešimčiai tūkstančių, kurie skaito mūsų knygas, turėjo kaip minimumas pastatyti ant ausų visą postsovietinę erdvę. 

Yra liūdna, kad žmonės nepriima „Doktrinos“ ir Sistemos kaip konkretų dalyką bei šūkį veikimui, nedatraukia iki jų Lygmens. Viskas tai yra suvokiama kaip viena iš viso, kas vyksta, versijų, traktavimas, kaip vienas iš dvasiškumo pakėlimo variantų. Bet realybė yra bekompromisė, viskas paduota Žmonijai yra testai. Kadangi nėra atlikti testai, parnešti dar Jėzaus Kristaus, panašus ignoravimas, absoliutaus „neveikimo“ pagrindu, sukels didžiules įtampas Sistemoje Dievas (Kūrinija) – Žmogus, kurios, nepriėmus pačių neatidėliotinų priemonių, neišvengiamai turi smogti į Žmoniją.

Tiktai smūgis bus padarytas ne kažkur iš išorės, iš tolimojo kosmoso, kaip Bernaras-1. Subtilus Pasaulis, po to, kai Žmonija gavo „Slaptąją Doktriną“ bei Harmonizavimo Sistemą, atidėjo tokio pamokymo scenarijų. Bet jeigu nesiimti praktinių priemonių, bus realizuotas Noosferos scenarijus, o jos galimybės negatyvaus krūvio sutramdymui nėra neribotos. Sprendžiant iš to, kas vyksta Žemėje, esant visiems didžiųjų šalių prezidentų patikinimams bei visokioms jų pasirašytoms nepuolimo sutartims bei paktams, nuo jų jau niekas nebepriklauso. Šautuvas yra užtaisytas ir turi iššaudyti. Apie tai pasirūpins Karma.  

Išspręsti šią situaciją galės tik žmonės (nors 2-3 dešimčiai žmonių, pajungtų prie Sistemos ir įsisavintų visas septynias jos dalis). Jie turi sukurti savo asmeninę minties formą, užauginti ją ir išvesti už Noosferos ribų, o taip pat išvesti savo Sąmonę į aukštesnį Aukščiausiojo Aš bei Kūrinijos lygį. Po to jis gauna teisę valdyti Noosferą, nuimdamas nuo jos nereikalingą įtampą. Esant norui vidutinių gabumų žmogus gali išmokti tai daryti per pusmetį, todėl problema visiškai ne supergabumų turėjime, o elementariame padorume savęs, Žmonijos ir Dievo atžvilgiu. Žmogus turi išeiti už savo asmeninių interesų, kuriuos visi pajungti prie Sistemos pradeda spręsti pirmiausia, ribų ir pradėti galvoti apie Sistemą kaip apie žmonių, turinčių norą gyventi santaikoje ir dermėje, grupę. Ir šį darbą turi atlikti savanoriškai, be mūsų raginimų. Jeigu tokie žmonės Žemėje atsiras, jie išgelbės Žmoniją, jeigu ne – reiškia, Žmonija to neverta. Belieka pridurti, kad norintys ir pasiruošę tam darbui gali kreiptis į mus, bet tam reikia ne „dirbti pagal Sistemą“, ginant jos idėjas iki mirties, o gyvento joje, kovojant už jos idėjas iki pergalės. 

Su tais, kurie yra pasiruošę tokiam klausimo iškėlimui, mes savo ruožtu visada galime pasidalinti žiniomis:

Gaidžių pardavėjas (Dzeno[37] alegorija)

Kovinių gaidžių pardavėjas įgirdavo turgavietėje savo prekę, įtikindamas, kad jo gaidžiai moka kautis žūtbūtinai, iki mirties.
– Tu man geriau parduok tokius, – kreipėsi į jį pirkėjas, – kurie moka kautis iki pergalės!

Sistema nieko niekam neįpareigoja. Tas, kas nusprendė, kad tai yra virš jo jėgų, gali nutraukti užsiėmimus bet kuriuo momentu, kad tęsti kovoti žūtbūtinai, iki mirties. Būtent tuo mokina sociumas, parduodant jums per žiniasklaidą, mokslą, įvairias doktrinas ir Šventraščius „gaidžius“, kurie moka tik kautis žūtbūtinai, iki mirties! Jūsų pasirinkimas nulemia jūsų gyvybiško proceso kryptį ir negali būti kritikuojamas arba svarstomas. Bet kapituliacijos atveju jūs jau nebegalėsite nei pareikalauti ataskaitos iš ko nors dėl tų ar kitų rezultatų, nei paprašyti pagalbos!

Kuo yra sukeltas toks mūsų užsipuolimas? Jums perskaičius „Apokalipsės dienų Slaptąją Doktriną“, jau žinote, kad viskas šiame pasaulyje yra pavaldus tam tikroms programoms, sukurtoms mintimis – kaip kuriamosiomis, taip ir negatyviomis. Mintis yra susijusi su tais ar kitais žmogaus bei visos Žmonijos veiksmais. Tik vienas žmogus atsako už savo asmeninius poelgius bei veiksmus pats prieš save – savo gyvybe, o Žmonija atsako už žmonių (šalių) grupės veiksmus, taip pat savo gyvybe. Priklausomai nuo diapazono mintis gali būti apribota žmogaus sąmone arba išplėsta į pasąmonės lygį, bekraštį pagal savo ribas, bet prasidedantį ir egzistuojantį tiktai kuriamųjų minčių diapazone. Būtent per pasąmonę realizuojasi sąryšis su Subtiliu Pasauliu bei Dievu.

Gyvendamas Žemėje, žmogus savo mintimi nenoromis prisiriša prie materialiojo pasaulio, suvokiamo jo Sąmone,  reiškia – masto ir veikia sutinkamai su programomis, kurios užpildo jį. Pačios šios programos – tai savotiška energetinė sankaupa, kuri atranda sau vietą Visatos Lauke – sukuria savo Egregorą. Vienatipės žmonių mintys susivienija į vieną bendrą egregorą. Iš čia žmonės jau pasąmoniniame lygmenyje gauna psichologinį suderinamumą – realizuoja vienodas Sąmonės programas. Jeigu programos skiriasi, tai šiuo atveju žmonės savo Sąmone yra pajungti prie skirtingų egregorų, o todėl nėra bendro pagrindo minties darbui. Jie negali surasti bendros kalbos.      

Per savo ilgą istoriją žmonės išsigudrino sukurti Noosferoje galingą agresyvų egregorą, kurio dėka kyla kivirčai, karai, revoliucijos ir t. t. Sukurtų mintimi programų savybė yra tokia: jas gali sunaikinti tik priešingo kryptingumo mintis, su lygiu potencialu. Tai reiškia, kad jeigu mes norime sunaikinti Noosferoje programas, pavyzdžiui, karo, turime bendrai sukurti atitinkamą egregorą, kuris stovės prieš karo egregorą.

Visa Žmonija tik ir kalba apie taiką, bet nieko nepadarė tam, kad įtvirtinti šią idėją Energoinformaciniame Lauke. Šūkiai už taiką, neišeinant už Noosferos ribų, panašūs į uodo cypimą, kurio niekas negirdi. Todėl, jeigu jūs iš tikrųjų norite turėti sviesią gyvenimą ir be problemų, laikas pereiti nuo žodžių prie darbo, apie ką mes pastoviai kalbome. Jau laikas pamiršti savo asmenines ambicijas, aspiracijas ir ateiti į pagalbą Kūrinijai, tiksliau – laikas patiems statyti Kūriniją sutinkamai su kuriamosiomis mintimis. Problema tame, kad šią programinę įrangą gali sukurti tik žmonės, kurių Siela neturi ydų. Jeigu kuriamąsias mintis turi žmogus, kurio Siela yra ydų kupina, visi jo ketinimai turi žemą potencialą ir lieka žemame lygmenyje, Noosferoje, kurioje joms neužtenka potencialo net jų asmeninei realizacijai. Programos su agresyviu potencialu jas tiesiog sunaikins. Todėl jau laikas baigti žaisti dvasiškumą, reikia patvirtinti ją savo reikalais, susivienijus į harmonizuotų žmonių Sistemą ir patiems statyti linksmą, šviesią gyvenimą. Dievas duos jums tą, ką jūs patys sukursite, atminkite apie tai. Iš nieko niekas negali gimti.

Kodėl mes taip ramiai rašome apie tai? Todėl, kad esame perspėti ir apsaugoti. Pavojaus atvejų bus nurodytas taškas žemėlapyje, kur mes turime atvykti dar prieš kilus termobranduoliniam kataklizmui. Natūralu, kad vorele mes turime perspėti visus kitus. Ką būtent? Tik tuos, kurie patikrinti bendrame reikale ir būtinai pinigais, ir, suprantama, kas užsidirbo pinigus kelionei. O taip pat tuos, kurie pasirūpino bendruoju Sistemos egregoru – žvaigžde keliarode šiame pasaulyje. Jeigu to neatsitiks, pasauliniame kataklizme žus visi, nepriklausomai nuo to, ar jie yra pajungti prie Sistemos, ar ne!

Kol kas gaunasi, kad Sistema – tik mūsų kūdikis, o visi, kas yra pajungtas prie jos, nedalyvauja bendrame reikale, betęsdami gyventi „teisuolio“ gyvenimo pagal Noosferos programas. Kaip perspėja Subtilus Pasaulis, beliko 10 – 15 metų tam, kad mintyti bei vilkinti, po to prasidės negrįžtami procesai, ir jokios programos nebeišgelbės Žmonijos!


[37] Dzenas, Zen, dzenbudizmas – yra budistinė meditavimo ir dvasinio pažinimo sistema, išsiskirianti visiškai budriu šio mirksnio suvokimu, savaimingu veikimu, grįstu tikrosios prigimties pažinimu, ir atsisakymu nuo egocentriško, vertinančio mąstymo.

Atgal... Turinys Toliau...