Amžiaus Karma

Amžiaus Karma

Įvairiais gyvenimo laikotarpiais Karma paveikia mus įvairiais būdais. Tai yra susijęs su Sąmonės Evoliucija. Per savo gyvenimą žmogus jo evoliuciniame vystymesi turi praeiti tris stadijas:

• Mieganti Sąmonė. Ši stadija atitinka žmogaus kūdikystę ir vaikystę. Charakterizuojasi infantilizmu bei mąstysenos inertiškumu.

•  Sąmonės vystymasis. Šis laikotarpis susideda iš dviejų etapų:

Vystanti Sąmonė – jos formavimosi laikotarpis. Jis apima paauglystę (nuo 12 iki 18 metų).

išsivystyta Sąmonė – suformuotos Sąmonės laikotarpis. Jį atitinka žmogaus gyvenimo laikotarpis nuo 18-20 metų iki 30-35 metų. Visas šis laikotarpis charakterizuojasi tuo, kad žmogus turi aktyvią, dinamišką mintį, siekia ją kūrybiškai realizuoti.

• Aukščiausioji Sąmonė. Šis laikotarpis charakterizuojasi Tikrojo Išmintingumo, Tikrųjų Žinių įgijimu bei jų realizavimu. Žmogui tampa pavaldūs Pasekmių Pasaulisir Priežasčių Pasaulis, Gyvenimas jam – atversta knyga. Jis tobulai moka valdyti savo mintį, įvykius, save. Tai Šviesos stadija, kai įgytas išmintingumas persiduoda jaunesnėms kartoms. Ją atitinka amžius nuo 35 metų ir vėliau.

Išžiūrėsime visas išvardintas Sąmonės stadijas smulkiau.

Pirmoji stadija – Mieganti Sąmonė

Vaikui gimstant, visos jo Sielos programos yra orientuotos į fizinio kūno formavimą ir į prisiderinimą prie to pasaulio, kuriame jis ruošiasi gyventi, todėl Sąmonė šiame periode neišeina į pirmą planą, jos vaidmuo antraeilis. Ji yra užsiėmusi pasaulio pažinimu jutimo organų, formuojamų žemiausiomis galvos smegenų dalimis (reptilijų bei žinduolių), pagalba.

Mažojo žmogaus Sąmonė nemoka analizuoti bei kontroliuoti Priežasčių Pasaulį, stengiasi įsiminti tam tikrą bendravimo su Pasauliu patirtį – Įgūdžių pavidalu. Jo Sąmonėje visiems gyvenimo atvejams yra savo atskiras Įgūdis – receptas, konkrečios užduoties arba problemos sprendimo taisyklė. Naujo Įgūdžio įgijimas žmogeliui yra didžiulis įvykis, lydimas džiaugsmo ir susižavėjimų audros. Stengdamasi užtikrinti išlikimą šiame pasaulyje, mažylio Sąmonė remiasi jo įsigytų Įgūdžių visuma. Miegančiai Sąmonei tai – pats paprasčiausias bei optimaliausias savo funkcijos realizavimo būdas, nes ji dar nesugeba atlikti situacijos įsisąmoninimo bei analizės funkciją. Vaikas mokosi žiūrėdamas į kitus, kopijuoja savo tėvų ir artimųjų reakciją į vieną ar kitą situaciją, įvykį. 

Šiuo laikotarpiu Sąmonė prisitaiko prie gyvenimo fiziniame pasaulyje, įsigyjant gyvenimo jame patirtį Įgūdžių pavidalu. Mieganti Sąmonė sugeba realizuotis tik įgytos patirties sąskaita (dar nėra pasaulio įprasminimo – neokortekso įjungimo dėka). Kol kas ji moka tik paversti kultu įgūdžius, užsiciklindama jais. Taip gimsta stereotipai.

Pas vaikus dažnai būna įvairios baimės. Tai atsitinka todėl, kad mieganti Sąmonė, susidūrus su kažkuo nesuprantamu, nerado patirties, Įgūdžio, kurio pagalba galėtų reaguoti į šį įvykį. Kuo mažiau vaikai turi Įgūdžių, stereotipų, tuo daugiau jie yra užsiciklinę, tuo daugiau visko bijo!

Mieganti Sąmonė – tai natūralus procesas, stadija kiekvieno žmogaus gyvenime. Tai tarsi vaikų ligos, kuriomis reikia persirgti, kad gauti neimlumą, imunitetą. Dėl nuolatinio neužtikrintos saugos jausmo vaikai ieško apsaugos pas suaugusius, pas savo tėvus. Laikotarpiu, kai vaikas darosi suaugęs, pas jį aktyviai lavinasi mąstymo procesai. Šiuo momentu yra labai svarbu nukreipti jį tokiu būdu, kad jis ugdytų pastabumą, sugebėjimą analizuoti įvykius, kad nieko nepatikėtų be įrodymų, kad nukreiptų savo mintis Dievui, neužsiciklindamas savo norais ir stereotipais, jausmais ir jutimais. Kad jis dažniau užduotų sau klausimą: ar jis teisus savo Pasaulio matyme ir suvokime ar ne? Tik šiuo atveju jis teisingai lavins savo Sąmonę, neužliūliuojant jos savo reikšmingumo bei neklaidingumo išgarbinimu.

Nuo pat pradžios visi vaikai yra pajungti prie Dievo Kanalo, bet jų Sąmonei begaunant akidangčius, jie nuo šio Kanalo atsijungia, tapdami pavaldūs minties formoms, ir nuo šio momento prasideda visos žmogaus problemos! Kaip matote, tam, kad užtikrinti savo vaikui šviesią ateitį, mes, suaugusieji, iš pradžių turime patys subręsti, atsibusti, suformuoti teisingą Pasaulio suvokimą ir įsisąmoninimą. Ir tik po to galima pradėti savo vaikų auklėjimą, kad padėti jiems tiesti savo kelią šiame gyvenime.

Būtų puiku, jeigu tėvai formuotų save iki vaikų atsiradimo. Bet iš tikrųjų gaunasi, kad vaikai gimdo savo tėvus, bet mes, tėvai, skęstame nemokšybės baloje patys ir traukiame ten (faktiškai skandiname joje!) savo vaikus. 

Vaikystės laikotarpiu Karma vaikui nepaveikia, nes jo Evoliucija nukreipta materialiosios komponentės pusėn ir numato savo tikslu adaptaciją fiziniame, materialiajame pasaulyje. Kadangi nėra Sąmonės Evoliucijos programų, todėl nėra ir karminės korekcijos priežasčių – nes viskas tai dar negresia neigiamų minties formų egzistavimui.

Antroji Sąmonės evoliucijos stadija – Sąmonės vystymasis

12 metų amžiuje baigiasi fizinio kūno formavimosi periodas. Siela įjungia Sąmonės vystymosi mechanizmą. Nuo 12 metų prasideda jos formavimosi laikotarpis. Tai atsibundančios Sąmonės periodas. Sielos impulsai stumia žmogų į savęs pažinimo bei pasitobulinimo kelią. Psichikos lygmenyje formuojasi tokios savybės, kaip kryptingumas, įsisąmoninimas, primygtinumas ir aktyvi kūrybinė veikla. Vyksta aktyvus ankstesnės patirties peržiūrėjimas, sąmoningai formuojasi nauji įgūdžiai, leidžiantys prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų.

Šis laikotarpis charakterizuojasi Kūrinijos dvasinės komponentės pažinimu. Yra labai svarbu, kad šiuo momentu šalia būtų prityrę dvasiniai mokytojai. Idealus variantas, kai patys tėvai yra įmaningi ir prityrę. Šiame etape paauglys formuoja save kaip asmenybę, numato tolimesnio augimo bei lavinimo kelius visuose Būties aspektuose. Įprasmindamas savo požiūrį į realybę, jis mokosi elgtis joje sąmoningai, formuoja savitarpio santykius su bendraamžiais ir aplinkiniais žmonėmis.  

Būtent šiame laikotarpyje prasideda Karmos korekcija tikslu atitraukti vystančią Sąmonę nuo stereotipų. Paauglio gyvenime vyksta jam gana nemalonūs įvykiai, kurie jam nurodo stereotipus, kurių jis turi atsikratyti. Jo Sąmonė dar negali suprasti viską, kas vyksta, ji yra neprityrusi. Todėl yra labai svarbus labiau patyrusių tėvų patarimas. Deja, visi tėvai yra pasiruošę atkišti petį savo vaikui, duoti jam bet kiek patarimų, bet tik tokių, kurie remiasi jų asmeniniais stereotipais! Vaiko pasąmonė visą tai žino ir todėl nepatiki tėvais, vaikas pradeda ieškoti savo kelio, pasitikėdamas „autoritetais“ iš šono. Iš čia kyla amžina tėvų ir vaikų problema.

Besivystančiai Sąmonei trūksta sugebėjimo analizuoti ir kontroliuoti Priežasčių Pasaulį, trūksta patirties, kad suprasti viską, kas vyksta. Ir dažnai, visiškai susipainiojus, vėl ieško saugos ankstesniuose bei naujuose stereotipuose, formuodama savo asmeninę Virtualią Visatą, kas nuveda Sąmonę į aklavietę, į labirintą, iš kurio be pašalinės pagalbos jinai nebeišeis! 

Ideale paauglystės laikotarpis turi baigtis Sąmonės, orientuotos į Dievą, į tikrąjį Pasaulio pažinimą, į teisingus savo gyvenimo įsitikinimus, formavimu. Nuo 20 iki 35 metų padedami kūrybinės realizacijos bei sąveikos su Dievo Kanalu pagrindai. Dievo Kanalo Informaciniame Lauke žmogus mina asmeninių dažnumų liniją Dievo energijos link. Ir kuo daugiau Kūrinijos Lygių (yra 7 tokie Lygiai) šia dažnumai apima, tuo tobulesnis pasidaro žmogaus gyvenimas, tuo tobulesnis pasidaro jis pats. Tuo atveju, kai dėl kokių nors priežasčių žmogus paauglystėje ir juo labiau subrendęs nepakeitė savęs, neatsisakė savo stereotipų, jį koreguoja Karma.

Iki 12 metų Karma tiesiogiai nepaveikia vaikų, bet pagal energetiką vaikai sudaro su tėvais visybę, todėl labai dažnai tėvų koregavimas muša per vaikus. Ir jie, kaip pati silpniausia grandis, priima karmišką smūgį į save, apsaugodami tuo pačiu savo tėvus.

Trečioji stadija – Aukščiausioji Sąmonė    

Šis laikotarpis prasideda nuo 35-jų metų ir gali tęstis be galo ilgai. Šiuo vystymosi laikotarpiu žmonės pažįsta Tiesą, nuodugniai įsitvirtina Dievo Kanale, suvokia Pasaulį intuicijos pagalba, per pasąmonę, be jutimo organų kišimosi. Jiems tampa pilnai pavaldus Priežasčių Pasaulis, taigi – jie sugeba sąmoningai valdyti Pasekmių pasaulį.

Žmonės, turintys Aukščiausiąją Sąmonę, sugeba valdyti absoliučiai visus išryškinto Pasaulio procesus ir koreguoti juos. Jie demonstruoja savybes, būdingas Dievui. Būtent šios būsenos pasiekimas – žmogaus Evoliucijos idealas ir superužduotis. Nuo šio Lygmens žmonių Karma nueina visiems laikams! Jie yra vieningi su Kosmoso Dėsniais, su Dievu, gyvena harmonijoje su Gamta ir patys yra harmoniški!

Šiuo momentu Gamtoje veikia vibracijos bei vyksta pokyčiai, leidžiantys žmogui per kuo trumpiausią laiką pasiekti Aukščiausiojo Proto būsenos. Dvi ankstesnės stadijos (inercija, vystymasis) – praeitas etapas, grįžimo prie jų jau nebebus. Evoliucija nelauks pavėlavusių ir nieko neagituos. Tas, kas suspės užkopti ant Evoliucijos naujos pakopos, galės valdyti savo sveikatą, amžių, kūno transformaciją, sėkmę ir be galo ilgą gyvenimą. Pasiekus Šviesos būseną, pažįstą Tiesą ir yra aktyvūs mokytojai bei palydovai žmonėms, kurie randasi dviejose ankstesnėse sąmoninimo stadijose.  

Deja, iš tikrųjų stiebiamas bedžiaugsmis paveikslas: daugelis „kabliuoja“ inercijos etape, būdami miegančioje Sąmonėje iki paskutinių savo dienų, ir taip nuodugniai užpildo šią nišą, kad yra agresyvūs tiems, kas išdrįsta palikti šiuos pelėkautus! Šiuo pagrindu šeimose įsiliepsnoja konfliktai. Tie, kas siekia evoliucinio vystymosi, nepritampa prie savo artimųjų „padoraus elgesio“ susiklosčiusių stereotipų, nes artimieji nenori atsisveikinti su savo įprastu, jauku gyvenimu. Jie nenori keisti bei erdvinti savo komforto zoną, pradeda visais padoriais ir nepadoriais būdais gniaužti tuos, kurie išdrįso tai padaryti. Kyla nesusipratimas, konfliktai.

Vyksta būtent tai, apie ką mus perspėdavo Jėzus Kristus: „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo“ [38] , tai yra šis procesas yra labai skausmingas, bet natūralus ir neišvengiamas. Kad išvengti panašių konfliktų šeimose, yra labai svarbu eiti visiems vienu keliu.   

Bet jeigu jūs neturite santaikos su savo artimaisiais šiuo klausimu – nenusiminkite, bet ir neleiskite jiems traukti jus su savimi į beviltiškumo dugną! Šiame gyvenime kiekvienas padaro savo Pasirinkimą ir kiekvienas savo Pasirinkime yra teisus. Todėl neteiskite jų per griežtai. Savo artimųjų meilės stereotipas – vienas stipriausių, bet atsiminkite, kad prieš Dievą ir Evoliuciją kiekvienas atsako tik už save! Atsikalbinėjimai ir pasiteisinimai, kad kažkas paaukojo savo gyvenimą ir Evoliuciją dėl savo tėvo, motinos, žmonos, vyro, vaiko ir t. t., neturi prasmės.

Prieš Dievą visada teisus tas, kas evoliucionuoja, o ne tas, kas „sėdi pelkėje“ ir traukia ten kitus! Biblijoje yra alegorija, kurioje Dievas liepė Abraomui paaukoti savo sūnų Izaoką. Jos pamoka tame, kad reikia atsikratyti pasiaukojimo meilės stereotipų vardan asmeninės Evoliucijos. 

Jeigu jūsų artimieji nenori evoliucionuoti – neeikvokite savo gyvenimo dėl jų, evoliucionuokite patys! Prašykite Dievo, kad Jis paprotintų juos, duotų pažinti Tiesą. Tai, galbūt, vienintelis dalykas, kuo jūs galite jiems padėti. Tačiau dėl jų stereotipų ir nenorėjimo pažinti Tiesą nestabdykite Gyvybės savyje, evoliucionuokite patys. Kad būtų lengviau ir kad išmokti kentėti artimųjų spaudimą, įsivaizduokite save atsiskyrėliu. Atsiskyrėliai neturi nieko vertingo iš šio pasaulio vertybių ir neturi pririšimų prie savo artimųjų, gyvendami pagal principą „Viskas, kas mano, nešioju su savimi“. Turima omenyje: viskas, ko žmogus negali pastoviai turėti su savimi – yra ne jo, o svetimas turtas! Todėl žiūrėkite į savo artimuosius kaip į pašalinius žmones, su kuriais jus sieja kai kurie tarpusavio įsipareigojimai. Jūs turite išpildyti juos, pavyzdžiui, prižiūrėti anūką, paruošti pietus, sutvarkyti butą. Priklausomai nuo darbo rūšies, įsivaizduokite, kad jus pasamdė atlikti tam tikrą darbą.   

Jokių būdu neužsigaukite dėl to, kad jūsų artimieji jūsų nesupranta! Atsiminkite, kad paprastas žmogus pažįsta pasaulį jutimo organų pagalba, tai taip vadinamas sensorinis suvokimas (rega, klausa, lytėjimas, skonis, uoslė, racionalus protas, kuris leidžia pažinti ir išanalizuoti situaciją, privedus ją prie diskretinės formos). Tokių žmonių sąmonė įpratinta viską dėlioti į lentynėles, tikėdama, kad kada nors jai pasiseks sudėti Tikrąjį paveikslą, Pasaulio mozaiką. Bet Pasaulio paveikslas, sukurtas jos sensorinio suvokimo pagrindu, nėra Tikrasis ir niekada toks nebus.

Vienu tik savo egzistavimo tokioje formoje faktu (visi procesai suskaidyti į diskretinius didžius – Dvilypumo komponentes) šis paveikslas pažeidžia Vienybės Dėsnį, kadangi turi subjektyvaus suvokimo pobūdį. Galiausiai Pasaulis tokioje Sąmonėje atspindi atskirų paveiksliukų-stereotipų pavidalu, o susiję su ja samprotavimai pilnutinai koncentruojasi juose ir nebegali egzistuoti atskirai nuo jų! Bandydamas tokiu būdu apibendrinti įgytas žinias, žmogus gauna realybės įvaizdį iškraipytoje, susmulkintoje formoje, nes kiekvienas stereotipas – tai praėjusi patirtis. 

Tikrieji gyvybiški procesai ir pats Gyvenimas nuėjo į priekį, o Sąmonė vis dar remiasi tuo, kas buvo kažkada, tuštuma! „Galima atsiremti tik tuo, kas priešinasi!“ Natūralu, kad Sąmonė nesuvokia, nesupranta procesų, kurie liko už Sąmonės suvokimo ribų (jie kartu su Gyvenimu nuėjo į priekį).

Pakeisti tokią padėti galima tik blokuojant sensorinį Pasaulio suvokimą. Atitraukus savo Sąmonę nuo jutimo organų, žmogus tuoj pat prisijungia prie pagrindinio Tiesos pažinimo Kanalo – prie intuicijos Kanalo arba prie pasąmonės, kuri be iškraipymų nuskaito Dievo informaciją iš Visatos Energoinformacinio Lauko. Ir kuo Sąmonė yra laisvesnė nuo stereotipų, tuo švaresnė yra nuskaitoma informacija. Tokią galimybę Gamta įdėjo kiekviename žmoguje. Tam, kad pajungti šiuos procesus, reikia pripažinti savo pasaulio suvokimo ribotumą, panorėti „atsibusti“ ir pažinti Tiesą, pripažinus vystymosi būtinumą. Jeigu žmogus primygtinai pasiekia tikslo, ieško ir priima informaciją pagal šią tematiką, įprasmina ją, Subtilus Pasaulis padeda jam atskleisti Sąmonę.     


[38] Matas, 10 : 34.

Atgal... Turinys Toliau...