Apie žmogaus lemtį (paskirtį)           

Apie žmogaus lemtį (paskirtį)           

Mokslo ir technikos pažangai įsijungus Žemėje, esant intelekto vystymuisi, pas žmogų aktyvizavosi susidomėjimas savo misija Žemėje ir apskritai gyvenimo prasme. Ne paslaptis, kad vieniems lemtis yra palanki, duodama sveikatą, laimę ir sėkmę visuose reikaluose bei sumanymuose. Kitiems tam, kad gauti nors šimtąją dalų šio pyrago, tenka dėti pastangų tūkstantį kartų daugiau. Iš karti kyla klausimas apie Kūrėjo teisingumą, ir ar yra jisai, šis teisingumas? Juk žmogus – Kūrinijos Karūna, sukurta pagal Dievo pavidalą, ir pagal idėją yra vertas laimingo gyvenimo. Dėl to abejonių nėra, tik apdovanojimą jis gaus finiše, o ne starte! Tuo tarpu daugelis žmonių dar ir neketina startuoti.

Žmonės, apsvarsčius šią problemą iš visų pusių, pagaliau priėjo išvados, kad kiekvieno mūsų likimas priklauso daug kuo nuo gyvenimo kelio, kuris yra lemtas nuo pat gimimo, teisingo pasirinkimo. Atspėjai – pataikei į patį vidurį, neatspėjai iš karto – ieškok teisingos išeities visą gyvenimą! Daugelis tuo tiki ir ieško. Šioje bangoje atsirado „specialistai“, kurie, kaip jie teigia, iššifravo Biblijos šifrą ir padeda žmogui susitvarkyti su savo misija. Už apvalią sumą praneša, kokioje profesijoje jis yra „pasmerktas“ laimėti bei klestėti, maža to, eksperimento švarumui nerekomenduoja imtis kokių nors žingsnių ta kryptimi. Ir iš tikrųjų, jeigu tai lemta, viskas turi įvykti savaime. Žmonės, kurie gavo štai tokį orientavimą, pasakoja vėliau, kad tokios akiplėšiškos apgaulės jie daugiau nesutikdavo!  

Sutikite, kad mes jau tai praeidavome: pažadėtas po 20 metų komunizmas TSRS taip ir nepasirodė, nors jo atėjimui buvo dėta neįtikimų pastangų. Kas liečia misiją, tai viskas priklauso nuo to, ką žmogus turi omenyje. O jis turi omenyje patį lengviausią kelią pasiekti gero gyvenimo Žemėje. Kad jį įgauti, reikia padaryti pažangą kuriame nors konkrečiame, juntame reikale. Žmogus ieško reikalo prie širdies, stengiasi dirbti iš pašaukimo, daryti tą, kas jam labiausia gaunasi ir labiausia patinka. O iš esmės – eina mažiausio pasipriešinimo keliu, apsiima tik tą, kas jam labiausia gaunasi (jo pirmtakų – ankstesnių Sielos realizatorių – dėka).

Tokiu būdu, pokalbiai apie pašaukimą, apie misiją Žemėje – tai žodinis savo tinginystė pridengimas. Žmogus iš tikrųjų yra briliantas, numestas į mėšlidę! Kažkokia sienelė, iš daugelių tūkstančių, liko neužtepta, štai ir blizga! Bet tam, kad sublizgėtų kitos – reikės padirbėti, nušluostyti jas. Tada ir misijos nereikės ieškoti, o išsirinksi sau būtent tą reikalą, kurio realizavime tu esi įdomus ir reikšmingas Evoliucijai bei Dievui.

Yra visiems žinomas apibrėžimas – ką turi padaryti žmogus, atėjęs į šį pasaulį. Tam, kad laikyti save realizuotu, užtenka pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų. Visos mūsų knygos faktiškai pasakoja apie tą patį, bet traktavimas truputį kitoks, be sutrumpinimų ir praleidimų. Kaip, pavyzdžiui, savo laiku buvo populiarus šūkis: „Sveikame kūne – sveika dvasia!“ Skamba galingai ir optimistiškai. Bet tai sutrumpintas variantas, kai kam naudingas traktavimas. Pilnai ši mintis atrodo taip: „Sveikame kūne sveika dvasia – reta laimė“. Apie tai yra dar vienas reikšmingas pasakymas: „Silpnas dvasia yra tas, kam turtingumas ne jo nosiai“. Turtingumą reikia suprasti kaip sėkmę, sveikatą, Evoliuciją, amžiną Gyvenimą.        

Kad viską tai gauti, reikia „pasodinti“ savo Sąmonėje medų (evoliucinė vertikalė schemoje Nr. 1), pasikelti Sąmone už Noosferos minties formų ribų, atsikratydamas jų priklausomybės. Po to „pastatyti namą“, gavus leidimą gyventi Dangaus Esybių Lygyje Dievo Pasaulyje (Priežasčių Pasaulyje). Ir, pagaliau, „užaugint‘ sūnų“ – išaugti iš 2-5 procentų, kol kas nors iki 60-65%, įsisavinus pakeliui realų fizinį nemirtingumą! Be to, padėti augti kitiems žmonėms bei Sieloms, gyvenančioms namų gyvūnuose. Kalba apie tai eis antroje knygoje.

Atgal... Turinys Toliau...