Truputį istorijos

Truputį istorijos

Absoliučiai visų didelių bei mažų karų, gamtinių ir socialinių kataklizmų priežastis yra tame, kad Žemėje susikaupia kritinė žmonių masė, žmonių, kurie išsėmė savo psichinės (reiškia, ir gyvybiškos) energijos limitą. Šiuo atveju į sceną išeina Karma režisieriaus vaidmenyje. Ji ražo scenarijų ir surengia spektaklį, į kurį kartais įsitraukia Žemės gyventojų dauguma.

Renkami kandidatai, kurie atliks „gerų“ bei „blogų“ herojų vaidmenis. Tam Karma sukuria atitinkamą anturažą ir butaforiją su atributika – partijų bei valstybių, vadovaujamų diktatoriais ir tironais, pavidalu. Natūralu, kad prieš juos formuojasi jėgos, vadovaujamos „herojais“, kurie žūtbūtinėje kovoje nuveikia „blogį“. Formuojasi situacija, kai priešiškos jėgos susidaužia kaktomis. Kai jau yra sukeltas triukšmas, tarsi tarp kitko, yra paima žmonių, išsėmusių energijos limitą, Sielas. Spektaklyje jie vaidina nekaltų aukų vaidmenis. Bet kuriame kare, bet kuriame kataklizme žūsta tik žmonės, kurie iš tikrųjų išsėmė savo limitą. Atsitiktinė, ankstyva kieno nors mirtis arba žūtis negali būti iš principo!

Dimitrijus Donskojus mūšio sūkuryje, Adolphe Ivon paveikslas (1850).

Nors žodis „herojus“ paimtas į kabutes, žmonės kovoje gėrio su blogiu pareiškia heroizmą visai ne butaforišką. Heroizmas, pareikštas žmogaus kovoje su blogiu – Sielos pokylis iki žygdarbio bei pasiaukojimas savo šeimos, giminės ir šalies labui. Dažnai tai – paskutinis šansas jos reabilitavimui už jos pasyvumą viso gyvenimo eigoje. Po to žmonės teisia „karo nusikaltėlius“ ir tuos, kurie „sukėlė“ karą, tai yra vykdo teisingumą, daro gera. Piktadariai, savo ruožtu, dažnai nesugeba post factum aiškiai paaiškinti savo „nusikaltimų“ motyvus. Istorikai po to šimtmečiais nemoka suvesti galus, išsiaiškindami įvykių pretekstą.

Kaip, pavyzdžiui, atsitiko su Kulikovo mūšiu: „istorinėse“ chronikose bei romanuose spalvingai aprašytas rusų karių mūšis su Mamajaus kariuomene. Pagal faktą taip ir turėjo būti, nes šiuo mūšiu pasibaigė mongolų jungas, o tai reiškia, kad mūšis turėjo būti nemažas! Bet sumišę archeologai skečia rankas. Archeologinių kasinėjimų metu Kulikovo lauke nerasta jokių mūšio pėdsakų arba karių palaidojimų. Istorikai savo spėliojimuose apie tariamą mūšio vietą daėjo iki Raudonosios aikštės Maskvoje.

Šio kazuso paslaptis (vieno iš daugelio) yra tame, kad mūšio iš esmės nebuvo – iš tikrųjų buvo kautynės! Paprastai Karma Rusijoje per Aukso Ordos jungą, kuris truko 200 metų, spėjo surinkti savo derlių. Tame mūšyje neturėjo žūti nė vienas rusų karis. Bet ką reikėjo daryti su inercija, kaip atšaldyti įsismagintus aktorius? Mongolų-totoriai tais laikais buvo didžiulė jėga, turėjo stipriausią Europoje profesionalią kariuomenę, o Rusija buvo silpna. Į situaciją turėjo įsikišti Dievo Pasaulis. Rusia kosmine kalba reiškia „Pasaulio Siela“, bausti ją ir klupdyti bet kurioje situacijoje – neleidžiama pagal scenarijų! Todėl prie mūšį totorių kariuomenei Dievo Pasaulis parodė toks siaubingas paveikslas, kad šie nenugąsdinami kariai spruko šalin ir buvo mušdami iš paskos. Nė vienas rusų karis tame mūšyje iš tikrųjų nežuvo! Ir tokių pavyzdžių iš istorijos galima pateikti nemažai.

Paslaptis čia paprasta: istorija piešia spektaklį, žiūrint iš salės – tai vaizdingas ir patrauklus reginys, būtent toks, kokiu mes norime jį matyti! Spektaklis juk organizuotas mums ir turi būti įdomus bei pamokomas (nors mes vienu metu esame ir jo dalyviai). Bet už kulisų, kaip teigia aktoriai, spektaklis atrodo visiškai kitaip – be paauksavimo ir blizgiasiūlių! Tai yra istorija kaip mokslas nėra Tiesa paskutinėje instancijoje. Kaip, tikrai sakant, ir bet kuri iš mokslų. Tai tik subjektyvus požiūris į įvykį arbą dalyką.

Žaidimas (Ošo alegorija)

Atsiminkite, kad viskas, ką jūs tik bedarysite – tai Žaidimas. Jeigu tai kova, tegul būna kova. Likite sukoncentruotas. Nereikia būti rimtu. Paprastai žaiskite.
Karas turėjo būti pradėtas. Abidvi kariuomenės stovėjo viena prieš kitą, laukdamos signalo, kad žudyti viena kitą. Arjuna
[50], matydamas milijonus žmonių, truputį sudrebėjo. Jis pagalvojo: „Tai kvailystė. Vien tik dėl karalystės, vien tik tam, kad tapti karaliumi, žudyti milijonus žmonių – neverta to“.
Ši mintis buvo tokia veriama, kad jis numetė savo garsų lanką ir pasakė Krišnai (Dievui), kuris vairavo vežimą: „Pasuk vežimą atgal, nuvežk mane į džiungles, numesk mane ten. Aš noriu atsisakyti nuo pasaulio. Man nereikalingi nei ši karalystė, nei kas kitas, aš nenoriu kariauti“.
Krišna su juo ginčijosi, įrodinėdamas jam, kad tai pabėgimas. Ir pasiekė savo tikslo. Jis pasakė Arjunai:
– Tai nulemta Dievo – karas turi būti pradėtas. Net jeigu tu pabėgsi, kažkas kitas užims tavo vietą, bet karas įvyks. Todėl nesijaudink, tu jau esi atleistas. Ne tu žudai šiuos žmones; Dievas jau nusprendė, kad šie žmonės turi būti nužudyti, ir šie žmonės turi būti nužudyti dėl taikos. Tu turi tai padaryti – tai tavo pareiga!
Ir jis pridūrė lemiamą argumentą:
–  Atsimink, kai tu žudai žmogų (ir tai yra labai pavojingas argumentas), tu žudai tik jo kūną. Siela nėra nužudyta – ji amžina. Taigi dėl ko nerimauti? Jis gims iš naujo. Jis įgaus kitą kūną, faktiškai – naują kūną. Tu numeti seną modelį, o jis gauna naują, kadangi siela amžina.
Štai kodėl Krišna bandė pasakyti Arjunai: „Nesijaudink dėl Žaidimo. Žaisk! Jeigu tai turėjo atsitikti su tavimi, tai dalyvavimas žaidime, kario vaidmenyje, ir mūšis šiame kare – kaukis. Bet visada lik centre ir stebėk, kadangi tai Žaidimas. Ir jame nėra nieko rimto“.      
Krišnai tai Žaidimas. Jis žado vieną dieną, pamiršdamas apie kitą. Jis iš tikrųjų laisvas, jo laisvė tobuli, be nuodėmės... kadangi jis žino – viskas yra Žaidimas. Jeigu viskas yra Žaidimas ir viskas yra sapnas, tai dėl ko nerimauti? Jis nesijaudina. Jis žaidžia, likdamas neįtrauktas
.

Subtilaus Pasaulio požiūris į karą kaip į neišvengiamą blogybę yra toks: žmonės, kurie sugebėjo pakilti iki pasiaukojimo mūšio lauke, yra verti pačių aukščiausių pagerbimų. Maža to, Visatoje yra net karių civilizacijos. Yra, pavyzdžiui, Riterių Civilizacija. Gyvenantis joje žmonės nešioja šarvus bei ginklus, nors jiems niekas negrasina, ir jie visiškai neturi su kuo kariauti Visatoje – bet tokia jų yra tradicija! Karų visoje neaprėpiamoje Visatoje, kur yra apie milijoną galaktikų, niekada nebuvo ir nebus. Karai – tai mūsų, Žemės gyventojų, kryžius ir privilegija. 

Vieną kartą per metus, gegužės 9, visa mūsų Visata švenčia Pergalės Dieną, Kario Dieną, pavadina ją įvairiai. Kodėl būtent gegužės 9? Anksčiau jau buvo minėta, kad mūsų civilizacija Visatoje – baigiamoji ir labiausiai išsivysčiusi. Mes esame išsivystę visapusiškai, taip pat ir karyboje. Didysis Tėvinės karas iš tikrųjų buvo Pasaulinis, tokio Žemėje dar nebuvo. Jis buvo įžymus dar ir tuo, kad agresijos objektu tapo Rusija, Pasaulio Siela, ir ji toje muštinėje nugalėjo. Gegužės 9 Visata švenčia savo Sielos pergalę materialiajame plane!

Nors ten nevyksta jokios konfrontacijos, nėra skirstymo į teisius ir neteisius, žmonės puikiai supranta įvykių, į kuriuos jie buvo įtraukti Žemėje, pretekstą. Švenčia ir nugalėtojai, ir pralaimėjusieji! Paprastai užpuolikas – Karmos įrankis – dažniausiai turi žymiai žemesnį išlavinimą, ir Subtiliame Pasaulyje šie žmonės atsiranda žemesniuose energetiniuose lygiuose.

Bet žmogaus, dalyvaujančio kare, Sielai tai be pasekmių nepraeina. Ir dalykas visai ne tame, kad pažeidžiamas Biblijos įsakymas „Nežudyk“. Žmogui tenka, nors ir noromis nenoromis, pažeisti tabu – nematomą ribą, kurią peržengti nėra taip lengva.  Turimos omenyje įrašytos kiekvieno žmogaus Sieloje programos, kategoriškai draudžiančios žudyti panašius į save. Problema tame – kaip jam, grįžusiam prie taikos gyvenimo, šias programas atstatyti. Žemėje jos atsistato per 10-20 metų.

Tie kareiviai, kam teko išeiti į kitą Pasaulį tiesiog iš mūšio lauko, reikia gydyti Sielos traumą keletą šimtų metų. Dievas į juos žiūri užjaučiamas ir suprasdamas, o kai bendražygiai kartais susirenka pasismaginti ir atsipalaiduoti – žiūri į tai kaip į objektyvią realybę. Jeigu šią realybę ignoruoti ir neduoti žmogui atstatyti savo Sielos programas palaipsniui, natūraliai, – bėdos neišvengsi. Programos, nuimančios gyvybės besąlygiškos vertybės blokavimą, įvarytos giliai į vidų, gali labai klastingai parodyti save tik esant žmogaus įsikūnijimui Žemėje. Patologinių žudikų ir maniakų dalis – ankstesniuose įsikūnijimuose buvę frontininkai.    

Žudyti priešą mūšyje priverčia įsisąmonintas reikalingumas apsaugoti save ir tėvynę. Šiuo atveju siekimas nužudyti kuo daugiau yra pagirtinas, vadinamas kario narsumu. Jis stimuliuojamas apdovanojimais ir pagerbimais. Daugiausia frontininkai, sugrįžę prie taikos gyvenimo, vengia ginklo, nes karas neduoda jiems ramybės ir jiems bemiegant. Be to jie yra užsigrūdinę žmonės, kurie priprato atsakyti už kiekvieną savo žingsnį.

Bet kai atnešama į naują įsikūnijimą šią kažkokiu būdu pasislėpusią programą, leidžiančią žudyti panašų į save, yra tikimybė, kad jauna Sąmonė – jau naujo žmogaus – supras ją kaip instrukciją veikimui. Kam prakaitą braukti, jeigu gausi norimo, nužudžius kitą žmogų. Iš tikrųjų

„Žmogaus sluoksnelis mumyse
Yra netvirtas, liulantis ir plonas.
Lengva grąžinti mus į gyvulius,
Atgal pakelti labai sunku“.

I. Gubermanas [51]

Tuo pačiu tikėtina, kad jo žygdarbiai ankstesniame gyvenime buvo įvertinti aukščiausiais apdovanojimais ir įamžinti marmure bei bronzoje, tarnaudami palikuoniams begalinio drąsumo pavyzdžiu. Kaip jūs suprantate, kaltų čia nerasi. Aišku, kaltos yra žinduolių smegenys. Bet joms „netvirtas, plonas žmogaus sluoksnelis“ jau didžiausias pasiekimas, beveik žygdarbis. Paradoksalu, kad neokorteksas, kuris gali kartą visam laikui nutraukti šį pasityčiojimą iš žmogaus, lieka neveikiantis ir pamirštas. Maža to, visas Žmonijos moralinis, ideologinis, mokslinis ir religinis potencialas yra orientuotas į tai, kad jis liktų neveikiantis kuo ilgiau.

Kas liečia taikingą Žmonijos dalį, kuri kovoja už visuotinį ir visišką nusiginklavimą, šiems planams lemta likti iliuzijomis bei gerais norais. Kodėl, paklausite jūs, juk dalykas geras ir Dievui malonus? Teoriškai – taip, bet nepraktiškai. Vėlgi kalta Evoliucija. Sutinkamai su Jos reikalavimais kiekviena civilizacija nueina nuo Žemės, susitvarkius po savęs. Kaip sakoma, „Išeidamas – išeik!“ Kad nei Žmonėms iš Subtilaus Pasaulio, nei pačiam Dievui nebūtų būtinumo išgaudyti išėjusios civilizacijos „paskutinius mohikanus“ tikslu užsukti jiems deguonio čiaupą ir padaryti kontrolinį šūvį. Evoliucija į kiekvienos civilizacijos programą įdeda, kaip vieną pagrindinių, pirmaklasių kariuomenių sukūrimo ir lavinimo programą. Tuo remiantis, vienas civilizacijų brandumo kriterijų yra šluotelės termobranduolinio ginklo pavidalu sukūrimas. 

Štai jums išsamus atsakymas į klausimą apie civilizacijos mokslo ir technikos pažangos klestėjimo laikotarpyje vystymosi perspektyvas.    

O kaipgi su kilniais totalinio nusiginklavimo motyvais, kaip Tėvynės gynyba ir termobranduolinis skydas – kaip sutramdantis faktorius prieš agresiją? Motyvai, aišku, yra, bet jie paaiškina (greičiausiai, kamufliuoja) realybę 2-5 procentų mastu. Likusi šešėlyje motyvų didžiausioji dalis ne kas kita, kaip istorijos uždangos pravėrimas perspektyvai. Priimti tokią perspektyvą sutiks, aišku, mažai kas, bet į istorijos eigą tai nei kiek neturės įtakos.

Pagal idėją, toks kraupus scenarijus turėtų stimuliuoti Žmonijos mąstančioje dalyje Nenutrūkstamos Loginės Mąstysenos proceso įjungimą, pastumti į realius žingsnius, kurie nuvestų nuo smūgio. Laisva nuo Loginės Mąstysenos elektorato dalis palaiduos save, visų pirma versijų, debatų ir apsvarstymų krūvoje. Su kuo nueisite jūs asmeniškai – spręskite patys, kaip tai padarė žvirbliukas ir alegorijos. 

Lapas ir žvirblis (Sergejaus Šepelio alegorija)

     Kartą gyveno lapelis. Vienąsyk stiprus vėjas išskynė jį nuo medžio, ir jis paskrido, tai aukštyn, tai žemyn. Mažas žvirbliukas, kuris tik šiais metais išsilupo, paklausė jo:
– Kodėl tu nukritai nuo medžio?
– Aš nebuvau nukritęs, paprastai man nusibodo kaboti jame, – atsakė lapelis.
– O kur tu skrendi? – vėl paklausė smalsus žvirblis.
– Kur noriu, ten ir skrendu. Panorėsiu, skrisiu aukštyn, panorėsiu – žemyn. Aš esu laisvas lapas, – pasakė lapelis.
Reikia pasakyti, kad jis buvo perdaug išdidus ir riestanosis, kad pripažinti, jog jis nemoka skraidyti ir kad jis pilnutinai yra pavaldus išoriniams poveikiams, pavyzdžiui, vėjui. O gal jis iš tikrųjų taip galvojo.
Kai vėjas truputį sumažėjo ir lapelis nukrito į upelį, žvirbliukas vėl paklausė jo:
– O kodėl tu nebeskraidai ir nukritai į vandenį, ir kur dabar vyksi?
– Aš nenukritau, – atsakė lapelis įsižeidęs, – man tiesiog nusibodo skraidyti ir užsinorėjo paplaukioti, o plaukiu aš ten, kur panorėsiu, juk aš esu laisvas lapas ir pats sprendžiu, ką man veikti.
– O kodėl tu neplauki į kitą pusę? – pasidomėjo žvirbliukas. 
– Kiek kartų tau galima aiškinti, jeigu aš neplaukiu ten, reiškia, nenoriu, jus aš darau tik tą, ko noriu pats, – apmaudžiai atsakė lapelis ir nuplaukė toliau pasroviui.
Po keleto dienų žvirbliukas jau išmoko skraidyti ir darydamas savo trečią skrydį, pamatė savo seną pažystamą lapelį, bet tasai tiek pasikeitė, kad paukščiukas ne iš karto jį ir atpažino.
– Sveikas, lapelį, – pracypsėjo jis, – kaip reikalai? Kodėl tu pageltonavęs, kas su tavimi tai padarė?    
– Niekas nieko man nedarė, mat paprastai užsinorėjo pakeisti savo spalvą, štai aš ir pasidariau geltonas, – atsakė lapelis.
Žvirbliukas patikėjo lapeliui ir po šio atvejo pradėjo laikyti lapus aukščiausiomis būtybėmis, nes negalėjo suprasti – kaip galima skraidyti be sparnų ir plaukioti be kojų ir be rankų, o juo labiau savo noru keisti spalvą.
Bet štai atėjo ruduo, ir vis dažniau ir dažniau pradėjo kristi lapai nuo medžių, bet žvirbliukas niekada nematė, kad jie skristų prieš vėją, o kai nukrisdavo į upelį, niekas iš jų neplaukė prieš srovę, nebent labai stiprus vėjas stumdavo juos. Ir niekada nematė, kad koks nors lapas liktų žalias ir „panorėtų“ nekeisti savo spalvos. Jis suaugo ir sukaupė gyvenimo patirtį, o kartu su tuo pakeitė savo požiūrį į lapus, gyvenančius užsiliūliavimo iliuzijoje, kad jie valdo savo gyvenimą.
O dar jis sužinojo, kad yra kitos būtybės, kurios mano, kad yra nepriklausomos nuo ko nors, – tai žmonės. Jų elgesys ir gyvenimas pilnutinai priklauso nuo emocijų, jausmų ir norų netikėtų prasiveržimų, einančių nežinia iš kur ir neša nežinia kur. Kas yra įdomų, niekas, išskyrus nedaugelį, nebando kovoti su jais. Ir tik vienetai juos nugalėjo. Tie, kurie yra pavaldūs emocijoms, laiko žmones, kieno norų ir jausmų vėjas pučia į kitą pusę, keistais tik todėl, kad juos neša ne ta kryptimi, kai juos. Jis taip ir nesugebėjo suprasti, kodėl jie taip elgiasi. Kodėl jiems, tokiems silpniems, bet potencialiai visagaliams, taip patinka guostis pasaka apie savo visagalybę vietoj to, kad pasistengti priešintis „vėjų“ prasiveržimams arba net išmokti juos valdyti? Juk žmonės – būtybės, kurioms tai yra pavaldu, kurios pačios gali spręsti kuria kryptimi jie gali keliauti begaliniais gyvenimo keliais.
Ir jis nusprendė, kad geriau yra pripažinti, kad vėjas gali nunešti jį ir pakeisti numatytą kelią, bet turėti galimybę priešintis jam, negu sakyti, kad vėjas negali tave valdyti ir kad tu skrendi būtent ten, kur nori, kai jis neša tave visai kita kryptimi!

Gegužės 9, Pergalės 60-mečio dieną, mes pasveikinome per kontaktą visus frontininkus, kas žuvo mūšio lauke arba išėjo į „aną pasaulį“ po karo.  Jeigu prisiminti, kad jų Subtiliame Pasaulyje daugiau negu šimtas milijonų, linksminasi jie kaip reikia, (su būtina Pergalės Parado Raudonojoje aikštėje peržiūra). Pasveikinome su Pergale ir Dievą – kaip Visatos Vyriausiąjį karinių pajėgų vadą. Jis pažymėji, kad Apokalipsė – dar didesnio masto karas, dar labiau kruvinas; apmaudžiai pridūrė, kad jame žymiai daugiau yra išdavikų palyginus su ankstesniais karais. Tiesa, kare išnyko frontalinė konfrontacija, be to ir savęs ir aplinkinių sunaikinimo būdai tapo ne tokie neslepiami. Bet jiems perėjus į psichinio poveikio sritį, atakų rezultatyvumas išaugo daugkart. Kaip jūs suprantate, radikaliai pasikeitė drąsumo panaudojimo būdas ir sfera. Ir tik išdavystė iš pagrindų nepasikeitė. Išduoda lygiai taip pat, senoviškai, be ypatingų įmantrybių, bet jau Aukščiausiojo Aš, Dievo ir Evoliucijos interesus.

   

 Pergalės kariai


[50] taip pat „Ardžuna“.

[51] Igoris Gubermanas (g. 1936), rusų poetas, gyvenantis Izraelyje.

Atgal... Turinys Toliau...