Naujasis visada gimsta iš senojo – Būties Nenutrūkstamumo Dėsnis

Naujasis visada gimsta iš senojo – Būties Nenutrūkstamumo Dėsnis

Kalbant apie Evoliuciją, reikia pažymėti, kad naujasis visada gimsta senajame, išeidamas iš jo. Senasis ir naujasis – dvi bet kurio proceso evoliucinio vystymosi priešybės. Maja ir Olmekų pavyzdyje, kaip vandens laše, atspindi visas naujos civilizacijos brendimo, senosios gilumoje, mechanizmas. Iki idilijos čia yra labai toli, kadangi pradeda veikti Priešybių Kovos Dėsnis. Ir ne abstrakčių priešybių, o konkrečių gyvų žmonių, stovinčių priešinguose poliuose, pavidalu. Žmonių, kurie turi bendrą pastogę ir sutuoktinių lovą.

Priešybių Kova liečia vaikus ir tėvus, vyrus ir žmonas, piliečius ir jų valstybes. Žinoma, ypač aštriai šis Dėsnis pasireiškia šeimose. Būtent šeimoje pasireiškia naujojo daigai senojo fone. Šeimoje ypač ryškiai galima pasekti naujos rasės atsiradimą ir kitos, pasenusios, žūtį. Viskas vyksta tiksliai taip, kaip pasakojo Jėzus Kristus: „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo“ [52]. „Tuomet du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas“ [53]. „Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą[54]. Ir dar: „Žmogaus namiškiai taps jam priešais[55].  

Įveikti evoliucinę aklavietę kitaip neįmanoma. Tol, kol žmogus bus pavaldus Priešybių Kovos Dėsniui, nei šeimoje, nei visuomenėje neišvengti kataklizmų. Ir konfliktams galo nebus.

Bet kai tik žmogus įjungia savyje ir savo Sąmonėje Priešybių Vienybės Dėsnį (Evoliuciją), kai bus įmanoma galimybė pašalinti konfliktus, pasiekti tikrojo atleidimo ir supratimo vienas kito atžvilgiu.

Mieganti Sąmonė įjungia į darbą Priešybių Kovos Dėsnį, kuris paliečia visas žmogaus gyvenimo puses, susiskirstymas eina ir ideologiniame fronte. Juk negali būti, kad senasis ir naujasis, žūstantis ir gimstantis išpažintų vieną moralę, vieną ideologiją. Šis išsiskirstymas palaipsniui didės iki bedugnės didžio. Kas vienam – išganymas, kitam – pražūtis. Kaip, pavyzdžiui, lietus jaunam ąžuoliukui – gaivinga drėgmė, o džiūstančiam ąžuolui patriarchui, iš kieno gilės išaugo jo jaunesnis draugas, tai puvėsis bei pelėsis, artinančios jo mirimą...       

Taip ir su mūsų rasėmis. Nenykstamos, pagrindinės senos rasės vertybės yra girnakmenis ant jaunos, gimstančios rasės kaklo. Savo ruožtu, jaunos rasės idėjos ir principai – tai ne kas kita, kaip epitafija senajai. Todėl žūstančio pasaulio atstovams Naujo Pasaulio idėjose girdisi, pasąmoniniame lygmenyje, pavojus, tolimai primenantis plaktuko dūžius per jo karsto dangtį...        

Būtent taip priima mūsų knygas ir Sistemą – naujos rasės Naujausiąjį testamentą – senosios rasės valdymo vertikalė! Mėginimai publikuoti ką nors, kas atspindi naujus požiūrius, turinčius nenykstamą vertybę Naujajam Pasauliui, yra priešiškai priimtini iš žiniasklaidos pusės. Nors daugeliui žmonių mūsų Sistema būtų tikras išganymas.

Nuostabu, kad tuo pačiu daugelis laikraščių ir žurnalų vadina save nepriklausomais. Žmones šokiruoja ne informacijos naujoviškumas, o pasirinkimo, prieš kuri ji stato žmogų, kategoriškumas. Viską, ką jinai siūlo, neįmanoma suderinti su senuoju. Tai ne papildymas prie senų idėjų, metodikų, priesakų ir principų, o jų pilnas demontavimas ir pakeitimas, bet ne kaip lengvabūdis irimas revoliucijos pavidalu, o kaip evoliucinis procesas!

Ir vėlgi, esant tokiam požiūriui, nėra jokio prieštaravimo Biblijos kanonams: „Niekas nesiuva lopo iš naujo milo ant palaikio drabužio, antraip lopas atplėštų nuo jo gabalą (naujas nuo seno), ir skylė tik padidėtų. Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Antraip vynas suplėšytų vynmaišius, ir nueitų niekais ir vynas, ir vynmaišiai. Jaunam vynui – nauji vynmaišiai!“ [56] O dar ten pasakyta, kad vaikai už tėvus neatsako. Tai reiškia, kad nereikia reikalauti iš naujojo ataskaitos už senojo, paversto absoliutu, nuodėmes ir netobulumą. Naujasis todėl ir yra naujasis, kad prieštarauti senajam.

Kitaip įvyks Evoliucijos sustabdymas ir momentali žūtis – ir senojo, ir naujojo! Pats įdomiausias dalykas yra tas, kad mūsų knygos ir Asmenybės Harmonizavimo Sistema neprieštarauja nei naujiesiems atradimams, nei Šventraščiams, o išeina,  kristalizuojasi iš jų!

Žmonių nesutikimas yra susijęs tik su tuo, kad vaikas gavosi visiškai nepanašus į savo tėvus. Bet gyvenime argi ne taip? Nereikia pamiršti, kad, be to, tai Evoliucijos vaikas. O su šia griežta dama geriau neprasidėti: sumals į dulkes bet ką (iš naujo grąžinus į korpuskulą). Vienintelis protingas žingsnis iš mūsų pusės būtų besąlygiškas paklusnumas Jai! Kiekvienam iš mūsų teks daryti savo asmeninį Pasirinkimą, sprendžiant sau patiems – su kuria rase, civilizacija jam eiti. Ir atsiminkite, kad naujasis visada yra susijęs su Evoliucija ir turi užstojimą, pagalbą ir palaikymą iš jos pusės! Sutikite, kad būtų visai nelengva nuneigti pasakytą kokiais nors aiškiais kontrargumentais. Vienintelis dalykas, kurį skaitytojai bando mus prikišti, tai būtent pirmosios knygos turinio kategoriškumas. Ir tuo pačiu jie nepraleidžia galimybės išvardinti visas nelaimes, atkakliai persekiojančias kaip pačius oponentus, taip ir jų giminę. Tenka be apylankų aiškinti jiems jovalynės priežastį apibrėžimuose. Tas, kad, esant emocionaliam mūsų knygų skaitymui, yra suvokiama kaip kategoriškumas, iš tikrųjų yra labai konkretus dalykas, be reklamos ir emocijų, ir miegančiai Sąmonei tai yra stipriausias dirgiklis. O kas liečia kategoriškumą, tai nesame labiau kategoriški negu klausančių gyvenimo statika ir karminis kirvis virš jų kartų!

Aleksandras, Tamara, sveiki!

Aš paklausiau jūsų patarimo, kaip padėti pusbroliui (52 metų, miršta nuo vėžio). Didelis ačiu už jūsų atsakymą. Aš viską jam papasakojau, jis klausydavo dėmesingai, iš jo akių galėjau išskaityti, kaip jis įsiurbia kiekvieną žodį, su viskuo sutinka, jau tada sakė, kad daug ką suprato iš naujo, patikėjo Dievu, kurį anksčiau atmesdavo... Aš jam palikau literatūrą, Jūsų rekvizitus, knygą, papasakojau apie Sistemą.

Daigiau jo nebemačiau, dabar jų nuveža į kaimą – mirti, jis visai blogas, net nenori telefonu kalbėti. Aš nebandžiau per prievartą įtikinti jį pasijungti – palikau jam pasirinkimo teisę. Bet jis nepasinaudojo, net nieko neskaitė.

Aš žinau, jūs rašote, kad žmonėms reikia daug laiko, kad suprasti Doktrinos bei Sistemos svarbumą ir būtinumą, ir tai turi būti jų Pasirinkimas. Bet aš vis vien pergyvenu, kad nebuvau primygtinė...

Tai man kelia nerimą; kaip elgtis, iš vienos pusės – aš turiu informaciją, iš kitos – šios informacijos nenori išgirsti. Ar tai mano kaltė, kad manęs negirdi – neišauklėjau savyje lyderio? Arba galbūt jis jau tada buvo ant tiek silpnas, kad negalėjo skaityti ir analizuoti? Arba jo Siela prarado impulsą ir tik tolimesniuose įsikūnijimuose atgaus jį iš naujo?

Labai gaila jo mamos, jinai jau palaidojo sūnų ir vyrą, dabar ant jos rankų miršta antrasis sūnus. Kas tai, pamokslavimas arba giminės išmirimas?

Juk aš taip pat netiesiogiai esu šios giminės atstovė, ar galiu kaip nors paveikti jos pastiprinimą ir vystymąsi savo evoliucija?

Labai norisi matyti savo tėvus, sesę ir visus sveikais, stipriais, drąsiais, turtingais ir sėkmingais... Bet kai būnu su jais aš net negaliu prasižioti tam, kad kalbėti rimtomis temomis – yra jaunesniosios dukrelės stereotipas. Tai pasireiškia ir darbe. Vakar man bendraujant su tėčiu išlindo dar vienas stereotipas – nepasakoti savo nuomonės, ji esą vis vien neteisinga, neprotinga, sėdėk ir neišlįsk, vis tiek nieko protingo nepasakysi ir t. t. Nemalonu...   

Pagarbiai, Nataša.

Sistemos tikslas yra sujungti visus žmones Žemėje į vieną bendriją, kuriai bus atdaros visos perspektyvos ateičiai savo brangaus vidinio resurso protingo panaudojimo būdu. Tik ką daryti, jeigu ekskliuziviniai šio resurso turėtojai šeimos ir giminės ribose yra visiškai beteisiai nariai („bjaurieji ančiukai“), o visuomenėje – tai neturintys autoriteto ir valdžios žmonės?

Savo laiku prasidėjo integracijos visuomenėje procesas visos Žmonijos mastu. Susijungia miestai, šalys, kontinentai. Susivienijimas vyksta politikos bei ekonomikos srityje. Bet žmonių pasaulėžiūra liko nepaliesta integracinių procesų, ji liko diferencijuota, orientuota į asmenybės, tam tikro klano, žmonių krūvelės interesus! Būtent dėl šios priežasties vis dar kariauja, auga agresija, klesti terorizmas ir t. t. Ir vienu tik valios sprendimu bei jėga šių problemų neišspręsti!

Klanų interesų prioritetas pastatė Žmoniją ant susinaikinimo ribos. Tam, kad išlikti, ji turi susivienyti, išdirbdama vieningą pasaulėžiūrą. Tik visos Žmonijos, visų mūsų planetos žmonių Sąmonės integracijoje slepiasi raktas gyvybei ir klestėjimui. Žmonės su nauja mąstysena sukurs naują tobulų žmonių, kurie įsisavino įgūdžius bei gebėjimą gyventi  sąveikoje su gyvenimu, visuomenę.  

Tas, kas bando izoliuotis, atsiskirti nuo vieningos užduoties, pastatytos prieš visus Sistemos dalyvius, atlikimo, automatiškai praranda teisę įgauti gyvybę ateityje! Gyvenimas paprastai „nepratęsia bendradarbiavimo kontrakto“. Tai ne įbauginimas. Dalykas yra tame, kad žmogus, kuris stovi panašioje pozicijoje, lavina savyje izoliavimą, individualizmą ir pasipūtimą. Tuo jis ne tik prieštarauja gyvybės įvertinimo Dėsniui, bet ir stato save virš jos! Šitie pokštai „praeidavo“ ir buvo toleruojami pirmesniais 2.000 metų, bet dabar, Apokalipsės laikotarpiu, viskas tai įvertinama kaip neslepiamas bendrųjų interesų nepaisymas, ko pasekmėje žmogus iškrenta iš bendrosios Sistemos!   


[52] Matas, 10 : 34.

[53] Matas, 24 : 40.

[54] Matas, 10 : 35.

[55] Matas, 10 : 36.

[56] Morkus, 2 : 21, 22.

Atgal... Turinys Toliau...