Sielos Evoliucija

Sielos Evoliucija

Reali Visata turi rutulio formą, Dievo štabo būstinė ir Jo Pasaulis – dvinarėžvaigždė Sirijus. Šis pasaulis skiriasi nuo mūsų gyvybės bei mąstysenos forma. Gyvybės forma Dievo Pasaulyje – spindulinė. Dievo mąstysena apima praktiškai visus procesus. Kaip Nebūtyje, taip ir Būtyje. Būtent šiame Pasaulyje gimsta mūsų Siela, gimsta Gyvybė.

Dvinarė žvaigždė Sirijus     

Mūsų pirminis pradas – spindulinis, pasireikštas, realizuotas, kiekvieno Sieloje. Siela sudaro kiekvieno žmogaus pradą, pagrindą. Ji yra Tikrojo Vystymosi programų kompleksas, ir valdyti jas nori kiekvienas. Siela visais laikais buvo ir belieka žmonėms paslaptis. Apie ją parašyta daug, bet, išskyrus teigimo, kad jinai turi Dievišką kibirkštį, visi kiti yra tik spėliojimai ir versijos! O iš tikrųjų už jos atsiradimą mes turime būti dėkingi Dievui. Dabar apie tai, kad mintis yra materiali, nekalba tik tinginys. Taip ir yra. Bet jeigu ji yra materiali pas mus, Žemėje, tai Dievo Lygmenyje ji keletą kartų dar materialesnė!

Dievo rūpinimosi ir įdėmaus dėmesio objektas yra palaikyti Gyvybės Svyruoklę tvarkingame stovyje, tai yra abipusiško dviejų Kūrinijos komponenčių (antimaterija – materija) perėjimo užtikrinimas ir šio proceso evoliucinis vystymasis. Šio nenutrūkstančio nė minutei darbo dėka egzistuoja išreikšta Visata, egzistuoja Gyvybė. Pas Dievą yra tik vienas įrankis – minties energija (psichinė energija, Jo Šventa Dvasia).        

Esant sustiprintam Dievo intelektualiam darbui atsiranda Jo psichinės energijos perteklius. Bet skirtingai nuo žmogaus Žemėje, šis perteklius niekur nedingsta, o atsipumpuruoja. Atsipumpuruota energija yra ruošinys Sielos formavimui. Nuo šio momento prasideda jos evoliucinis vystymasis, kurio tikslas – gauti teisę Gyvybei.

Gyvybė visada yra susijusi su kokiu nors nešiotoju, turėtoju, materialiu objektu. Todėl, realizuodama save gyvybei, Siela stengiasi materializuotis, tai yra įsisavinti fizinį kūną. Kadangi Dievo Pasaulyje gyvybės turėtojas yra spindulinė forma, ir gyvybė Ten pagal savo pasireiškimo diapazoną yra begalinė.

Tai reiškia, kad spindulinės formos turėtojas yra sukoncentruotas tam tikrame tūryje, bet tuo pačiu – randasi visoje erdvėje. Todėl gyvybė Dievo Pasaulyje turi pačią didžiausią savo ritmo amplitudę. Siela šiame Lygyje – tik energijos sankaupa. Jos materializavimas prasideda žemesniame Lygyje. Ji prisiima (apsivelka) korpuskulinės dalelės formą, ant tiek smulkios, kad ją neįmanoma matyti pačio galingiausio mikroskopo pagalba. Jos negalima atrasti bei užfiksuoti jokiais tyrimais, bandymais arba prietaisais. Nusileisdama septyniais Kūrinijos Lygiais, Siela įgauna vis rupesnį fizinį įvalkalą, formą. Ir ne tik įgauna, bet ir mokosi jį formuoti bei palaikyti, valdyti jį. Jinai praeina fotonų, elektronų, protonų ir t. t. stadijas. Po to Siela mokosi egzistuoti sistemose – atomas, molekulė...

Tęsdama tobulinti savo formą bei turinį, Siela materializuojasi kristaluose, mineraluose, vėliau augaluose, medžiuose. Ir tik po to ji pradeda suvokti gyvybę baltyminėje egzistavimo formoje: virusuose, mikrobuose, bakterijose, Toliau eina vabzdžiai, žuvys, paukščiai, ropliai, žinduoliai.

Pagyvenus keletą gyvenimų naminiuose gyvuliuose, Siela apsirūpina žmogaus programomis, sudaro „duomenų bazę“, kopijuodama visų žmonių, su kuriais jai teko susidurti, programas. 

Tik nusileidus į rupių energijų pasaulį, Siela gauna šiek tiek savarankiškumo, gaudama Žmogaus (kaip biologinės gyvybės universalios formos) Sąmonę.

Evoliucinį savo vystymosi Kelią materialiojoje Kūrinijos komponentėje (nuo elementarių dalelių iki žmogaus) Siela praeina, būdama pilnutinai valdoma Dievo Sąmone, Valia bei Mintimi. Tuo Sielos Evoliucija materialiajame pasaulyje pasibaigia. Atkrenta būtinumas dažnai keisti Sielos įvalkalą, reiškia, atkrenta jos turėtojo – žmogaus – mirties būtinumas!

Fiziniam kūnui tankėjant, mažėja gyvybės ritmų amplitudė. Sielos gyvybiškos energijos dalis yra slopinama fiziniu kūnu. Pereinant nuo vieno Kūrinijos Lygio į kitą, gyvybės ritmai nusislopina. Jos dažnumai pasidaro rupesnės.

Schemoje Nr. 2 slopinančios gyvybės vibracijos (Sielos įsigilinimas į materialųjį pasaulį) parodytos raudona sinusoide. Subtilių vibracijų, daugiausių gyvybės dažnumų, diapazone randasi Dievo Pasaulis (geltona plokštuma) – piramidės pagrindas, Sielos gimimo vieta. Piramidė simbolizuoja Sąmonės, kuri gimsta rupių vibracijų pasaulyje ir pasiekia savo maksimalaus vystymo Dievo (Subtiliame) Pasaulyje, Vystymąsi. Todėl piramidė yra pavaizduota pagrindu į viršų.

Slopinančių vibracijų pasaulyje (schemoje tai piramidės smaigalys) randasi Žemė, duodanti Sielai unikalią fizinę formą – žmogaus kūną. Būtent šiame diapazone gimsta Sąmonė, sugebanti evoliucionuoti, didinti savo lygmenį, tuo pačiu atgimdama žmoguje slopinančias gyvybės vibracijas.

Kaip matosi schemoje, Dievo Pasaulis – tai tik viena dešimtoji procento nuo visų Visatos gyventojų, o jos bendras kiekis – vienetas su 10 milijardų nulių (standartinis santykis mūsų Visatai – 0,1 : 99,9). Žemė šiame milžiniškame mechanizme atrodo labai kukliai, įsitaisius piramidės apačioje – jos smaigalyje, rupių, slopinančių gyvybiškų procesų pasaulyje.

Žemės nepakartojimas tame, kad ji yra vienintelė Visatoje planeta, kuri duoda Sielai žmogaus tobuliausiąjį kūną. Žemėje gimsta Sąmonė ir prasideda jos evoliucinis procesas. Būtent čia žmogus bando gauti teisę į gyvybę spindulinėje formoje, mokosi įgauti Gyvenimą Amžiną.   

Mūsų Žemėvienintelė Visatoje planeta, kur startuoja Gyvybė. Vienintelė – todėl, kad Dievo bei visos Visatos energetikos užtenka išlaikyti tik ją vieną! Juk jinai randasi slopinančių gyvybiškų dažnumų diapazone (lygmenyje), ir tam, kad joje būtų palaikyta gyvybę, reikalingas didelis Dievo energijos sunaudojimas! 

Galima pasakyti, kad mes, žmonės, gyvenantys Žemėje, esame Dievo ir visos Visatos vaikų darželis! Kitose Visatos planetose gyvena žmonės – išeiviai iš Žemės arba planetų, kurios kažkada atlikdavo jos funkciją. Visatos planetos, neįeinančios į mūsų Saulės Sistemą, priklauso kitiems Kūrinijos Lygiams. Gyvenantys jose žmonės taip pat evoliucionuoja, bet jų Evoliucija eina labai ir labai lėtai. Be to, perėjimas į aukštesnį Lygį įmanomas tik esant pakankamam Sąmonės evoliuciniam impulsui, kuris turi savybę su laiku palaipsniui išsisklaidyti.

Todėl kitų Visatos planetų gyventojai, stengdamasi evoliucionuoti, yra priversti ateiti atgimimui į Žemę, kad čia būtų gautas impulsas jų startui arba tolimesnei Evoliucijai. Visa ši neįsivaizduojama žmonių masė (vienetas su 10 milijardų nulių), išskyrus Dievo Pasaulį, išsirikiavo į eilę tam, kad vėl ateiti į Žemę ir įjungti savo evoliucinio vystymosi procesą.

Ir tik kai žmogus pasiekia spindulinės gyvybės formos, o tai septintasis (paskutinis) Kūrinijos Lygis, jo Siela gauna „leidimą gyventi“ Kūrinijoje. Tik nuo šio momento su ja Dievo Pasaulyje pradeda elgtis kaip lygus su lygiu. Ją pastebi. Kaip matote, Dievo Pasaulyje niekas su mumis nesivargins (tie, kas negavo teisės į Gyvybę, jiems yra tik abstrakcija, niekas). Todėl viską, kas mums yra reikalinga gyvybei ir sveikatai, mes turime išmokti gauti patys. Tam ir buvo duota per mus visiems Žemės gyventojams Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistema. Jos tikslas – išvystyt žmoguje Sąmonės savarankiškumą, lankstumą, sugebėjimą tapti gydytoju sau ir išvystyti atsakomybės jausmą už savo asmeninę gyvybę.

Dabar pakalbėsime konkrečiai apie Sielos Evoliuciją (schema Nr.1). Šis procesas susideda iš 2-jų etapų.

Pirmasis etapas yra susijęs su gyvenimo materialiajame pasaulyje patirties įsisavinimu. Siela įgauna materialiojo įsikūnijimo patirtį, pradedant nuo korpuskulinių Kūrinijos dalelių. Schemoje šiam etapui atitinka einanti žemyn parabolės „Sielos Evoliucija“ kreivė. Sielos bei Sąmonės evoliucinis kelias praeina Vertikalėje, kurioje randasi žmogaus Tikrosios Esybės. Pradžioje – Sielos kelionė žemyn, o po to – atgal, jau kartu su Sąmone, aukštyn, pėda į pėdą! Parabolė duota, kad būtų akivaizdu.    

Sutinkamai su Einšteino teorija, korpuskulinės dalelės yra energetinės sankaupos ir egzistuoja visuose Kūrinijos Lygiuose, užpildant visus materialiuosius objektus bei tuštumus. Jos sudaro vieningą Energoinformacinį Lauką, nustatantį sąryšį tarp spindulinės gyvybės formos ir materialiosios (fizinės).

Kaip matote – vėl tas pats Dvilypumas. Spindulinių formų Pasaulis – viena komponentė, baltyminių kūnų Pasaulis – kita. Abipusiškas šių komponenčių perėjimas vienos į kitą – štai ir yra Gyvybės Šaltinis, Jos Evoliucija. Spindulinės formos būklė priklauso nuo baltyminės formos būklės, ir atvirkščiai. Aišku, kad ši priklausomybė šiek tiek keičiasi.

Labai akivaizdus bus šeimos pavyzdys. Vaikų pasaulis priklauso nuo jų tėvų. Tėvai – vaikų išlikimo, jų formavimosi ir auklėjimo pagrindas. Tam tikrame etape tėvų ir vaikų teisės yra sulyginami. Vaikai tampa aktyviais savo tėvų padėjėjais ir, savo ruožtu, perduoda savo patirtį jaunesnei kartai – jau savo vaikams. Po to tėvai išeina į poilsį, o jaunesnė karta prisiima estafetę – įsipareigojimą valdyti visus gyvybiškus procesus. Toks yra sąryšis kartų perimamumo grandinės pavidalu. Ir kiekviena karta gyvena savo pasaulyje.

Analogiškai vykdomas gyvenimo estafetės perdavimo procesas tarp dviejų Gyvybės formų Kūrinijoje. Jeigu įsižiūrėtume, perimamumo grandinė tęsiasi nuo žmogaus Žemėje pagal vertikalę, per visus Kūrinijos sluoksnius bei struktūras. Žmonija šioje grandinėje – ne pasimetusi ir ne atsijungusi grandis, o lygi tarp lygių!

Betobulindama savo formą ir tūrinį, Siela, pagaliau, įgauna universalų, pagal savo biologinius bei fizinius parametrus, žmogaus kūną. Su jo įsisavinimu Sielai pasibaigia materialiojo įsikūnijimo evoliucinis periodas.

Žmogaus kūnas – vienintelis Gamtoje, sukurtas kryptingai ir skirtas Sąmonės Evoliucijai. Gamtoje visi objektai, dalyvaujantys Sielos Evoliucijoje, nuo korpuskulinių dalelių iki gyvųjų būtybių, turi Sąmonę. Bet skirtingai nuo žmogaus, jie yra valdomi Dievo Sąmonės ir savo asmeninių gyvybės programų pagalba. Žmogus gi – vienintelis padaras Gamtoje, galintis turėti autonominę, nepriklausomą Sąmonę! Būtent šiame ypatume yra visos žmogaus bėdos ir didingumas. Daugelis žmonių, turėdami pilną pasitikėjimą savo Sąmone, „buksuoja“ savo evoliucinio vystymosi starte (schemoje Nr. 1 šį periodą atitinka žalia taškinisė linija).

Užtrukdami pradinėje Sąmonės vystymosi stadijoje, jie sunaudoja jau įgytą neįkainojamą gyvybišką potencialą, kurį Siela „išdirbo“. Išdavoje žmogus degraduoja į žemesnes gyvybės formas arba net sugrįžta prie savo Evoliucijos šaltinių, atmetus savo Sielą atgal, į korpuskulės lygį, iš naujo duoda jai iliuzinę perspektyvą evoliucionuoti į žmogų. Savo šansą Siela išnaudojo, liko, kaip ir anksčiau, nemirštama ir amžina – elementariojoje dalelėje, bet ne žmoguje!

Evoliucinio ciklo laiko tarpas (žmogaus pavidalu), kai Siela yra atiduota jos Sąmonės atpirkimui, daugeliui Sielų virsta gaudykle. Jos, turėdamos Sąmonę pradiniame stovyje, gavo reliatyvų savarankiškumą ir pradėjo piktnaudžiauti juo. Suvokė šią tarpinę fazę, savo Evoliucijos laikotarpį kaip išdavą, o ne kaip tiltą, kuris nugalėtas turi būti, forsuotas.

Šio periodo tikslas (schemoje – apatinė parabolės dalis) tame, kad Siela, įgavus Sąmonę, turi su ja susilieti, prisipildyti minties bei savęs ir Pasaulio įprasminimo. Panaudojant jau įdėtas į ją programas, jinai turi teisingai suformuoti savo individualų vystymosi kelią, kurio galutinis tikslas yra gauti teisę Gyvybei. Tas savarankiškumas, kurį Siela gauna Žemėje, sudaro tiktai 2 – 5 procentus, o 95 – 98 % apimtyje mus, kaip ir anksčiau, valdo Dievo Sąmonė, tik valdymo koncepcija šiek tiek keičiasi. Valdymas vykdomas koregavimo bei pasakinėjimų pavidalu, kas padeda Sielai nustatyti orientyrus, padedančius išvesti Sąmonę į evoliucinę vertikalę, į distanciją nuo žmogaus iki Dievo (schemoje – dešinė kylanti parabolės šaka).

Praėjus pirmąjį savo evoliucinio vystymosi etapą (betarpiškai kontroliuojama Dievo Sąmone), Siela padarė milijonų įsikūnijimų bei transformacijų kelią, sukaupus tam tikrą programinį ir energetinį potencialą. Šį neįkainojamą lobį Siela, kartu su Sąmone, pasidavus jos pagundoms, mėgaudamasi 2 – 5 procentų laisvės iliuzija, žmogaus kūne Žemėje įsigudrina prašvilpinti per tris – keturis įsikūnijimus. Jeigu Sielų, evoliucionuojančių nuo Dievo iki žmogaus, nubyrėjimas yra nulinis, tai žmogaus stadijoje – jo paruošimo Evoliucijai etape – nubyrėjimas sudaro apie 99 %.   

Žmogaus kūne Siela yra valdoma Sąmone, kuri mums duota kaip mūsų asmeninis įsisąmoninimas 2 – 5 procentų pavidalu, o 95 – 98 % lieka už jo pasiekiamumo ribų. Dėl tokio disbalanso mumyse sporadiškai atsiskleidžia kai kurie gabumai, spontaniškai, savaime prasideda ligos, keičiasi psichika ir t. t. Tai nesubalansuotų mūsų Sąmone energijų Pasaulis, kurio mes nesuvokiame. Tuo pačiu tai Pasaulis, kuris dažniausiai valdo mus, stumdamas Siela tolimesnei Evoliucijai. Tai kol kas nerealizuotas mūsų evoliucinio vystymosi Pasaulis. Bet būtent jis atidaro mūsų gamtinių savybių pilno realizavimo galimybę!     

Antrasis Sielos evoliucinio vystymosi etapas yra susijęs su Sąmonės Evoliucija, o tai reiškia, kad ir paties žmogaus. Sąmonė –materialusis produktas, jo turėtojas visada yra koks nors materialus, fizinis kūnas. Tik biologinės Gyvybės rūšys sugeba suvokti save (įsisąmoninti). Tobuli Sąmonės forma priklauso tobulam kūnui – žmogaus kūnui.

Tik Sąmonė duoda žmogui galimybę suvokti save, suprasti savo veiksmus ir tą Pasaulį, kuriame jis gyvena. Tik Sąmonė leidžia jam surasti gyvenime kūrybinį realizavimą, daryti poveikį aplinkiniam pasauliui ir per jį – transformuoti save. Kad šitie transformavimai būtų tobuli, tobula turi būti žmogaus Sąmonė, o šio galima pasiekti tik Evoliucijos keliu.

Žmogus jaučia evoliucinio Sąmonės vystymosi poreikį – jeigu Sieloje nėra užgesintas impulsas kūrybiškam Pasaulio pažinimui, kūrybinei savirealizacijai. Jeigu Siela tokį impulsą prarado, žmogaus Sąmonė lieka inertiška ir, deja, po tam tikros amžiaus ribos (apie 30–35 metus), žmogui nesuradus gyvenime teisingų orientyrų, kūrybinės realizacijos impulsas gęsta, o po jo gęsta Sąmonės pajėgumas Evoliucijai.

Šis procesas lydimas daugelių degradacinių fiziologinių pakitimų atsiradimu organizme. Visų pirma tai kankorėžinės liaukos funkcijų pažeidimas, po ko iš karto organizme kiti griaunamieji procesai priaugina savo potencialą, atsiranda „domino efektas“.

Bet tai dar ne nuosprendis: šis efektas turi atgalinį galiojimą, jį galima pasukti atgal, jeigu dirbtinai kurstyti savyje kūrybiškumo kibirkštį, pradėti pažinti save bei Pasaulį. Tuo pačiu yra labai svarbu išmokti apgaudinėti savo Sąmonę, nes ji sugeba blokuoti informacijos galimumą įeiti į atmintį, jeigu mes nesuvokiame jos svarbumo bei reikšmingumo sau. Šis melas - išganymui! 

Evoliucinio proceso užduotis: per tris – keturis įsikūnijimus Žemėje atvesti Sielą, turinčią savimonę ir universalų fizinį kūną, vėl prie Dievo Sąmonės. Tik šiuo atveju Siela bus galutinai suformuota ir paruošta Tikrajam Gyvenimui. Orientavimas į Dievo Sąmonę – tai kiekvieno žmogaus būtinumas, nes Evoliucijos procesas nuo elementarios dalelės iki žmogaus ir nuo žmogaus iki Dievo galimas tik esant Jo Sąmonės valdymui. Ir prie šio neginčijamo fakto supratimo žmogus turi ateiti sąmoningai. Taip pat sąmoningai ir savanoriškai jis turi priimti Evoliuciją kaip savo asmeninio gyvenimo pagrindą.

Evoliuciniu procesu yra apimti visa Visata, Dievo Pasaulis ir pats Dievas. Evoliucija – pagrindinis gyvenimo dinamikos dėsnis, be jos Gyvybė visuose Kūrinijos Lygiuose nusitrauktų vienu momentu. O kadangi visi evoliuciniai procesai Visatoje valdomi Dievo, tai ir sinchronizuoti savo asmeninį procesą su Kūrinijos procesais galima tik per susijungimą su Juo.

Nyčė pasakė: Žmogusyra tai kasnugalėta turi būti. Žmogus – tai tiltas, o ne Išdava“ – ir buvo visiškai teisus. Evoliuciniame kelyje mums tenka pastoviai įveikti, nugalėti save, savo stereotipus, mąstyseną. Žmogus sukurtas Gamtos ant tiek universaliu, kad tik jam yra būdinga ypatinga mąstysenos rūšis, ypatingas požiūris į gyvenimą ir ypatinga pasaulėjauta.

Tik žmogus turi sugebėjimą kūrybinei savirealizacijai. Jis turi ypatingą psichiką, jeigu žmogus evoliucionuoja ir užsiiminėja pasitobulinimu, lavina sugebėjimą suvokti gyvybišką procesą pilnu mastu. Tik šiuo atveju žmoguje išsivysto savybės, panašios į dieviškas.

Tam, kad Evoliucijos Procesas įsijungtų ir įeitų į aktyvią fazę, reikia, kad Siela įsisąmonintų save. Būtent todėl ji, atsijungdama nuo Dievo Sąmonės valdymo, įgaudama nuosavą sąmoningumą kol kas tik 2 – 5 procentų apimtyje, 95 – 98 % apimtyje vis dar lieka sujungta su Dievu. Sielai prašant Dievas bet kuriuo momentu yra pasiruošęs ateiti mums į pagalbą, tai yra įdėta mumyse iš prigimties.

Jo pagalbą mes jaučiame tik tuo atveju, kai nukrypdami Evoliucijos nuo kurso, šį nukrypimą įsisąmoniname! Dievas padeda mums švelniai sukoreguoti savo kursą. Jeigu mes negirdime ir neklausome savo Sielos, šią funkciją atlieka Karma! Mūsų norus Dievas išpildo tik tuo atveju, kai tai, ko mes norime, iš tikrųjų yra mums reikalinga ir neprieštarauja tos pačios Evoliucijos užduotims. Bet kuriose kitose mūsų būklėse Dievas lieka pašaliniu stebėtoju, nesikišdamas į mūsų reikalus, duodamas galimybę „evoliucionuoti“ savarankiškai.

Sielos bei Sąmonės evoliucinis vystymasis nuo žmogaus iki Dievo (schemoje Nr. 1 – kylanti parabolės „Sielos ir žmogaus Evoliucija“ linija) paeiliui praeina per visus Kūrinijos Lygius. Varomoji jėga šiame etape yra žmogaus Sąmonė, kuri perveda Sielą į kitus Kūrinijos dažnumų diapazonus (be žmogaus išėjimo nuo Žemės).

Tam Sąmonė turi suvokti etaloninius Sielos parametrus, kurios yra kiekviename Lygyje, ir stengtis atitikti jiems. Ji įsisavina, įsisąmonina ankstesnę Sielos patirtį ir transformuoja ją sutinkamai su einamosiomis Kūrinijos užduotimis. Tik Sąmonė, laisva nuo stereotipų, yra pajėgė tai padaryti.

Tai reiškia, kad vykdama savo evoliucinį kopimą nuo žmogaus iki Dievo, Siela turi užsitvirtinti kiekviename Kūrinijos Lygyje kartu su Sąmone, kurią jinai atveda su savimi. Ir kiekviename iš septynių Lygių evoliucionuojanti Siela susijungia su atitinkama mūsų Aukščiausiojo Aš dalimi. Šiuos būsimosios Sąmonės bei žmogaus Evoliucijos parametrus jos Siela įdėjo savo Evoliucijos eigoje, judėdama septyniais Kūrinijos Lygiais nuo Dievo link žmogaus, nuo viršaus į apačią.  

Sielos evoliucinio įkopimo procese jinai vis daugiau pažįsta save, mes vis plačiau įsisąmoniname savo vietą bei užduotis Kūrinijoje. Faktiškai mūsų evoliucinis vystymasis ir susijungimas su Dievu – yra jau Sielos kiekviename Lygyje įgautos patirties įsisąmoninimas. Šią patirtį mes mokamai panaudojame praktikoje, sąmoningai duodame gyvybę Sielai ir sau patiems. Tik besivystanti, laisva Sąmonė gali apimti konkretaus Lygio dažnumų diapazono informaciją, kas duoda mums Tikrąsias žinias apie visus gyvybės procesus.

Aukščiausiasis Aš – štai tikrasis evoliucinio vystymosi farvateris. Kai tik Sąmonė nebeatitinka Aukščiausiojo Aš gamtinių parametrų, Siela degraduoja ir įninka į gęstančias gyvybės vibracijas žemesniame Lygyje, su Jo rupesnėmis vibracijomis.

Kaip jau buvo pasakyta, Evoliucijos nuo Dievo žmogaus link eigoje mūsų Siela paeiliui apgyvendindavo visus Kūrinijos Lygius, palikdama kiekviename jų savo pėdą (hologramą). Visi Sielos prototipai septyniuose Lygiuose iš viso sudaro Aukščiausiąjį Aš, kuris yra mūsų Tikroji Esybė. Būtent joje yra įdėtos visos žinios apie Gyvybės Šaltinį, apie Tiesą ir apie mus pačius. Jeigu pasiseka sujungti Sąmonę su savo Aukščiausiuoju Aš, mes pradedame gauti informaciją ir savo Šaltinio, gauname teisę atidaryti nuosavu raktu savo asmeninę „elektroninę pašto dėžę“.

Štai ir yra tas, ką Biblijoje vadinas „Gerti iš nuosavo šaltinio!“ Tik žmonės, neteisingai suprasdami, pradėjo gerti savo šlapimą, pavadinus šį procesą urinoterapija...

Ant kiek mes valdome savo gyvenimą, ant kiek pasiekiame rezultatą joje, pilnutinai priklauso nuo mūsų susijungimo su savo Aukščiausiuoju Aš. Aukščiausiasis Aš – mūsų vystymosi etalonas. Būtent jis pastumia Sielą tolimesnei Evoliucijai, nuo žmogaus Dievo link. Susijungus su Sąmone, Siela stengiasi lavinti ją, užpildus įsisąmoninimu visas savo Aukščiausiąsias Esybes, praskynus kelią atgal, į pradinį tašką, į Subtilų Pasaulį, gavus teisę į Gyvybę bei nemirtingumą.

Aukščiausiasis Aš yra tie 95 – 98 %, kurie mus valdo. Tik jis tiesiogiai susijęs su Dievo Sąmone! Kitų variantų, šaltinių bei ryšio su Dievu linijų tiesiog neegzistuoja. Jeigu mes girdime savo Aukščiausiąjį Aš, tai mes girdime Dievą.   

Sistemoje Žmogus – Aukščiausiasis Aš – Dievas negali būti jokių tarpininkų. Trečiojo asmens įsikišimas į ją neįmanomas iš principo. Kiekvienas iš mūsų tiesiogiai yra pajungtas prie Dievo, ir tam, kad šis sąryšis dirbtų efektyviai, reikia, kad Dievas mus girdėtų, o mes turime girdėti Jo, o tai yra įmanoma esant išvystytai Sąmonei!

Visi kiti bandymai susijungti su Dievu per įvairias tradicijas, apeigas, ritualus, religijas bei ezoterines sektas arba per „savo kelio“ ieškojimą, nėra sąryšio su Dievu šaltiniai!

Panašūs bandymai gimdo sąmonėje stereotipus, kuriuos pritraukia atitinkamos Noosferos minties formos bei manipuliuoja mumis. Šis sąryšis pasidaro vis labiau tvirtesnis, kai stereotipai perauga į fanatizmą (Dievo adoravimą, grindžiamą tik tikėjimu, be jokių bandymų įsisąmoninti)!

Schemoje sąryšis su Dievu religijų, sektų arba asmeninio tikėjimo, noro eiti savo keliu pagalba – yra parodytas raudona linija, simbolizuojančia mūsų siekimą pasijungti prie Dievo tiesiogiai, praleidžiant Sielos darbą. Iš tikrųjų vyksta tiesioginis pajungimas prie Noosferos minties formų, prie Piktojo.

Susijungimas su Dievu yra ir mumyse, ir kelias Jo link eina tik per Aukščiausiąjį Aš, per darbą su savimi. Kito nėra, nežiūrint į tai, kad kas nors sakytų arba rašytų!   

Tik Aukštasis Aš – mūsų kompasas iliuzijų pasaulyje. „Ar aš tikiu Dievą, kažkodėl paklausia visada žmonės, o Jis - niekada!“ (Jerzy Lec[45]). Bedirbdami su savimi Sistemos pagalba, jūs pastebėsite, kad jūsų abipusis ryšis su Aukščiausiuoju Aš galimas tik esant laisvai, besivystančiai Sąmonei, orientuotai į Dievą. Pas įprastą žmogų šis sąryšis pažeistas. Jo Sąmonė yra užpildyta stereotipais, ir kadangi ji yra susijusi su Noosferos minties formomis, automatiškai praranda savo ryšį su savo Aukštuoju Aš ir su Dievu. Nes „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“[46]

Čia yra vienas nedidelis niuansas. Dievas nebando sutvarkyti ryšį su žmogumi. Jis turi 1 su 10 milijardais nulių tokių kaip mes. Ir kiekvieno Siela yra sušildyta Jo ranku šiluma. Per Sielų Evoliucijos į gyvūnus laiką Jis kiekvieną iš mūsų būtinai laikydavo pas save kaip naminį gyvulį, paeiliui puoselėdamas su visais, arba bendraudavo aplink namo pasivaikščiojimų metu. Niekas nebuvo likęs be dėmesio, todėl sąryšio su Dievu iniciatyva būtinai turi būti iš žmogaus, kaip jo Sielos atminties liudijimas!

Kol Žmonijai buvo patogu ir užtekdavo turėti Dievą tikėjimo Jį, krucifikso ir ikonos pavidalu, Jam tai tikdavo. O kas, Jam nedega, Jis nuo mūsų nepriklauso, ir Jo laikas neribotas. Pas juos, Ten, laiko nėra. Kas liečia mus, 6 milijardus žmonių Žemėje, pas Dievą taip pat nėra jokių paskirstų. Ateis pas Juos nuo Žemės tik 10 žmonių – priims už labą; išaugins Žemėje, iš šios „galingos krūvelės“ dar vieną civilizaciją, bet užtat kokią!

Kaip matote, žmogaus viltys, kad mūsų atėjimas į Žemę yra faktas, o šio atėjimo prasmė – įdomiai praleisti laiką ir dūkti – nyksta akivaizdoje. Tokia pat neišsigalinti pasirodė idėja, kad žmogaus Siela išduodama jam Dievo bendrais pagrindais, iš bendrų saugyklų ir yra vienkartinis produktas, tarsi sauskelnės. Žmogaus manymu, Siela yra klonuojama, tiražuojama konvejeryje, ir mūsų užduotis – saugoti ir palaikyti jos švarumą. Nei už Sielos praeitį, nei už jos ateitį mes neatsakome. Kur ją deda po mirties – ne mūsų reikalas.

Akivaizdus žmogaus siekimas sugudrauti, pateikus viską kaip faktą. Šiuo atveju nereikia imtis atsakomybės už visą begalinį procesą ir galima nestoti į rikiuotę – evoliucinės perimamumo grandies pavidalu, nereikia statyti kažkokias piramides. O tai, kad žmogus automatiškai iškrenta į nuosėdas – taigi „visi ten busime!“

Jeigu paaiškinti schemą kitais žodžiais, gyvybės Kūrinijos mastu prasmė yra paprasta. Dievo Pasaulis, sukurdamas gyvąją Visatą, su žmogumi Žemėje, faktiškai sukuria Gyvybės Idėją, kurią žmogus, kaip antrasis Gyvybės Polius, turi pavirsti ideologija teorinio argumentavimo, patvirtinto praktikoje, pavidalu. Būtent dėl to, paaukodami nemirtingumo, o kartais ir pačios gyvybės, įsigilina į materialųjį pasaulį Žmonės iš Dievo Pasaulio. Ir tai apsimoka. Sekančios civilizacijos ir Visatos, remdamasis ne tik Idėja, bet jau praktine ideologija (jos sukūrimo atveju), leis žmogui kiekvieną kartą įsigilinti į mažesnį gilumą. Ir taip, palaipsniui, atsiras galimybė apsaugoti žmogų, kuris gimė materialiajame pasaulyje, nuo mirties (atpratinti nuo mirties). 

Kaip matote, Gyvybės perspektyva apskritai yra labiau džiaugsminga ir giedra, negu mūsų civilizacijos perspektyva. Dalykas yra tame, kad ji, sukūrus minėtą ideologiją teorinio argumentavimo, patvirtinto praktikoje, pavidalu („Apokalipsės dienų Slaptoji Doktrina“ ir Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistema), pademonstravo aukščiausiąjį dvasios polėkį. Sukelia liūdesį ta aplinkybė, kad šis medalis turi atvirkščiąją pusę, vardu „civilizacijos gulbės giesmė“. Tai reiškia jos greitąjį degradavimą, greičiau primenantį Trečiojo Lygmens, atlikusio savo misiją (kas, iš tikrųjų, ir vyksta), evakuaciją. Liūdna, bet tai ir yra Evoliucija. Išvengti iškritimo į nuosėdas galima vieninteliu būdu – laiku pereiti į Ketvirtąjį Lygmenį, pradžioje pasijungus prie savo Aukščiausiojo Aš, o be sąveikos su Juo net pats Kūrėjas yra nepajėgus jums padėti.


[45] Stanisław Jerzy Lec (1909 – 1966), žymus lenkų satyrikas, poetas, aforistas.

[46] Matas, 6 : 24.

Atgal... Turinys Toliau...