Sąmonės išsivystymo laipsnis paveikia neokotreksą, o per jų – visą žmogaus veidą

Sąmonės išsivystymo laipsnis paveikia neokotreksą, o per jų – visą žmogaus veidą

Kelias sveikatos, sėkmės, Evoliucijos link eina per neokortekso lavinimo bei atgimimo reikšmingumo supratimą. Ir šis Kelias praeina per atkaklų ir varginantį darbą. Dalykas yra tame, kad neokorteksui „išdžiūstant“ taip pat išdžiūsta labai svarbi lauka – kankorėžinė liauka. Jos disfunkcija momentaliai atsiliepia visam hormoniniam organizmo statusui! Taigi, sveikata blogėja, ir tuoj pat reikalauja mūsų dėmesio. Neokortekso lavinimas galimas tik per Sąmonės lavinimą, per savęs, Pasaulio bei Dievo pažinimą. Kelias sveikatos link eina per darbą su kankorėžinę liauką, per teisingą mitybą ir įvairių sveikatingumo praktikų panaudojimą. Kaip jūs jau žinote, tokių praktikų – didžiulė dauguma. Išrinkti reikia tą, kas tinka jūsų organizmui. Klausykitės jo. Jūsų organizmas papasakos apie save viską, bet tik jums! Todėl neverta pasikliauti svetimais autoritetais. Autoritetai jums turi būti tik jūsų organizmas ir Aukščiausiasis Aš.            Neokortekso lavinimas galimas tik per Tiesos pažinimą, per sąryšį su Aukščiausiuoju Aš. Per teisingą Dievo suvokimą. Paprastai žmonės pripažįsta, kad Dievas turi Sąmonę, Protą, Intelektą, bet įvilkina į bekūnio debesio – Absoliuto, Aukščiausiojo Proto – formą. Tuo žmogus įvaro save į aklavietę! „Drąsiųjų beprotybė“, nesutikimo su pagrindine Pasauline Konstanta pavidalu, apseina mums pernelyg brangiai.

Anksčiau jau buvo pažymėta, kad spindulinės formos turėtojas yra sukoncentruotas tam tikrame tūryje ir tuo pačiu laiku randasi visoje erdvėje. Pilnu mastu ir pirmiausia tas liečia Dievą.

Žmogus žemame savimonės lygmenyje, turėdamas diskretinę logiką, nesugebantis sudėti bendrą bet kurio proceso paveikslą, turi pradėti pažinimą nuo dėmesio koncentravimo į jo komponentes, nuo jų personifikacijos. Kitaip, nesudėjus iš pavienių, atskirų dalelių bendro proceso paveikslo (nesurinkus akmenų), jis, bandydamas apimti neapimamą, išplauna savo Sąmonę! Nemokėdamas išžiūrėti paveikslą – prisigalvoja, išsimano jį pats.    

Pavyzdžiui, mokslininkai, nesugebėdami paaiškinti Visatos bei Gyvybės joje atsiradimą, išdirbo „Didžiojo sprogimo“ teoriją, nors blaiviai mąstantys žmonės prieštarauja, kad sprogimo pagalba dar nepavyko pastatyti nė vienos gamyklos, nekalbant jau apie tokį gyvąjį organizmą kaip Visata!

Šiuolaikinis amerikiečių astrofizikas Č. Vikramansingchė taip vaizdingai pasisakė apie šio proceso absurdiškumą: „Greičiau vėtra, kuri pralėks virš senų lėktuvų kapinių, surinks naują superlainerį iš visokio lėktuvų šlamšto, negu atsitiktino proceso išdavoje iš atsitiktinių komponentų atsiras nauja gyva Gyvybė!“ Šiai teorijai prieštarauja ir geologiniai duomenys: ant kiek giliai mes nebeeitumėme į geologinę istoriją, niekur nerandame „azoinės eros“ pėdsakų, tai yra nerandame tokio periodo, kai Žemėje APSKRITAI nebuvo Gyvybės – Ji būdavo visada!        

Čia negalima nepakankamai įvertinti šiuolaikinio žmogaus „vaikiško proto“ gudrumo bei apsukrumo. Kai vaikas nenori ko nors daryti arba jam nepatinka mokyklinis dalykas ar mokytojas – kokie apsukrumo ir fantazijos stebuklai pas jį atsiranda! Kiek atsiranda neatidėliotinų reikalų, kiek priežasčių, kad neeiti į pamoką arba nedaryti namų užduočių! Net iki migdolų ar apendicito pašalinimo. Kaip jis moka sugailinti savo tėvus, kiek kaltų žmonių jis suras ir išvardins...

Taip ir Žmonija – suaugusieji, bendrai, žmonės – tam, kad išvengtų Evoliucijos, mūsų „klasės auklėtojos“, prisigalvojo galas žino ką! Ir tiek nusimelavo, kad jau ir pamiršo, kur tiesa, o kur melas! Visų savo bėdų kaltininku, nei kiek neabejodamas, pasirinko, kaip firmos „Ragai ir kanopos“ zicdirektorių, Piktąjį. Taip buvo pavadintos Noosferos minties formos. Kaip matote, kur mums yra naudinga, personifikuojame tą, kas ir Gamtoje neegzistuoja, kadangi Noosferos minties formos – tai tik bekūnės energetinės būtybės, tam tikrų programų, kurias sukuria pats žmogus, turėtojai. Tai viso labo Žmonijos veidrodis, ir nereikia kaltinti veidrodį.

Tuo žmogus išsidavė pilnutinai, netiesiogiai patvirtinus savo priklausomybę „žvėriui“ iš Biblijos. Ten gi, kur mums personifikacija yra nenaudinga (kaip su Dievu atveju), mes mandagiai vadiname jį Aukščiausiuoju Protu, Absoliutu ir t. t. Gyvu žmogumi taip pat pripažįstame, bet tik kaip seniai murusį, nukryžiuotą – mums taip yra patogiau. Pasimeldėme ikonai, krucifiksui (dievybei, ne Dievui!), pagailėjome, užjautėme, paleidome ašarą, atlikome kai kuriuos ritualus – ir Jam užtenka! Ir nesusimąstome, kad visos vaikiškos gudrybės anksčiau ar vėliau pasibaigia, geriausiu atveju – laikyti pakartotinį egzaminą, blogiausiu – pašalinimas iš mokyklos (šiuo atveju – iš Gyvybės)!

Žmoniją apie 2.000 metų kamuoja paslaptis iš Biblijos: „Kas sugeba, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius, ir jis yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši“[48]. Paslaptis – pamestame kablelyje ir tame, kad skaičiuoti reikia procentuose. Žmogus, pas kurį pilnutinai atjungtas neokorteksas ir kuris valdomas žemomis galvos smegenų dalimis, yra „žvėris“, gyvenantis vienais instinktais! Jo Sąmonės diapazonas siaurėja iki 33,4% (100% – 33,4% = 66,6%).

Jo Sąmonė negali pasikelti iki Subtilesnių Kūrinijos Lygių (nuplėšti tris antspaudus), kad nuskaityti iš Jos tokią reikalingą jam informaciją. Sąmonė sąveikauja su rupių vibracijų Lygiais – o tai emocijų, jausmų ir neigiamų minčių pasaulis. Ir ankstesnio skirsnio žinoma, kad žmogaus mintys sukuria bei maitina minties formas. Kadangi savo Sąmone žmogus sąveikauja su žemais Kūrinijos Lygiais, jo minties formos susikuria būtent Juose. Statybinė medžiaga yra rupios vibracijos, sudarytos neigiamomis emocijomis, jausmais ir egoistinėmis paties žmogaus mintimis.

Jūs jau žinote, kad minties formos turi gyvybišką potenciją ir gebėjimas mąstyti! Jų pagrindinė funkcija – padėti žmogui jo kūrybinėje realizacijoje, norimo pasiekime. Jeigu minties formos, sukurtos žmogaus subtiliausiuose Kūrinijos Lygiuose, panaudoja Jų energijas, gauna papildomą maitinimą nuo Dievo – sąveikauja su dar subtilesnių dažnumų energijomis, žemo lygio minties formos, dėl savo pobūdžio, negali priimti subtilių vibracijų ir švarių minčių, laisvų nuo Ego. Tam, kad užtikrinti savo gyvybinę veiklą, jos turi tik vieną išeitį: maitintis paties žmogaus minties energija. Kol žmogus yra jaunas, jėgų bei energijos kupinas, Noosferos minties formos padeda jam realizuoti norus. Palaipsniui užkraudamas savo Sąmonę įvairiais sociumo ir Noosferos stereotipais, žmogus vis daugiau priklauso nuo svetimų minties formų. Jos valdo žmogų jau 66,6 % apimtyje. Jo Sąmonė apsnūsta, ankštėja iki 33,4 %.

Biblijoje tokias minties formas pavadintos Piktasis, „žvėris“. Iš tikrųjų tai ne žvėris, tai veidrodis, kuris atspindi žmogaus esmę. Su laiku, kai neokorteksas pilnutinai atsijungia, nebeveikia, žmogus priklauso nuo griaunamųjų, destruktyvių programų 95-98 % apimtyje.            

Žmogaus su jutiminiu Gyvenimo suvokimu ypatumas yra tas, kad jis įsisąmonina Gyvenimą, jos įvykius, bei reiškinius specializuotai, siaurame profilyje, sutinkamai su savo interesais – 2-5 % apimtyje. Ir dviejų procentų Sąmonė skiriasi nuo šimtaprocentinės tuo, kad suvokia naują informaciją emocionaliai ir žiūrėdama iš teorinės pusės. Tai yra susijęs su tuo, kad jos pagrindinė savybė – logika – vystysi tik kūrybinėje praktinėje veikloje, reikalaujančioje gilaus įprasminimo. Jeigu žmogus įsisavina praktinius įgūdžius, bet naudojasi jais mechaniškai (užsiima tik jam įprastu reikalu), jo logika neįjungia suprasminimo proceso, ir reiškia, kad Gyvenimo suvokimas jam taip ir lieka emocionalus, o jos pažinimo procesą sudaro teorija (informacinis sandėliavimas).           

Aišku, žmogus su tokia ribota Sąmone net neketina ką nors realizuoti praktikoje, kūrybiškai, kad suabejoti savo žiniomis ir sutikrinti su praktiniu jų realizavimo rezultatu. Bendrauti su tokiu žmogumi galima tik keitimosi teoriškomis žiniomis lygmenyje (informacijos perdavimas ir būtinai emocionaliame lygmenyje). Bendravimas praktinė logikos lygmenyje (bendras reikalas) – užsiėmimas beprasmiškas ir nenaudingas. Jam šis lygmuo – akloji zona. Vienintelis dalykas, kurio galima pasiekti, tai iššaukti negatyvių emocijų ir įžeistos savimeilės sprogimą. 

Bendravimas turės emocionalų pobūdį iki tol, kol žmogus pats supras praktinių rezultatų gavimo būtinumą, po ko įsirems į savo veiksmų neatidėliojamą suprasminimą ir į greitą įprasmintų praktinių įgūdžių gavimą. Šiuo atveju pas jį iškils konkretūs klausimai dėl praktikos.

Kadangi Sąmonė yra naudingų, praktiškai panaudotų žmogaus gyvenime programų rinkinys, jų apimtis 2-procentinėje Sąmonėje bus lygiai toks pat – 2-5 %. Esant tokiam stoviui visi elektros įrenginiai bei prietaisai, analogijas su kuriais mes dažnai pateikiame, daugiausia sugeba tik pajungti akutes-diodus, signalizuojančius apie tai, kad prietaisas yra įjungtas, bet pas jį baigiasi baterijos krūvis, arba nėra programinės įrangos. Bet žmogaus atsparumo atsarga yra tokia, kad jis, turėdamas 2-procentinę programinę įrangą, įsigudrina nors kaip gyventi, vargais negalais vykdydamas savo gamtos įdėtas funkcijas.

Būtent šiuo pasiaiškina faktas, kad žmogaus elgesiui „besivystant“, vis mažiau jis atitinka pareikštą veidą. Jeigu palyginame pačių klastingiausių grobuonių elgesį su žmogaus elgesiu, jie atrodo kaip taikdariai – garbės bei žodžio riteriai. Bet žmogus, kultivuodamas tarpusavio santykiuose bei santykiuose tarp valstybių dviveidiškumą, klastingumą ir žodžio  laužymą, vis labiau tampa panašus į Dievo oponento sūnų, negu į Kūrėjo palikuonį!

Natūralu, kad visos jo galimybės yra be galo sumažintos ir apsiriboja tik teorinėmis žiniomis apie savo žmoniškas funkcijas, o taip pat menka, tolima pažintimi su aplinkiniu pasauliu. Tam, kad pilnu mastu identifikuoti save bei pažinti savo būtį visuose jos aspektuose, žmogui reikės atskleisti savo Sąmonę mažiausiai iki 33,4 %. Ši procentinė proporcija ir yra ta pati riba, kuri atskiria velnią (biblinė Piktąjį) nuo Žmogaus protingo.

Ir akcentuoti reikia ne pačius procentus; daugelis norintys tikrai ant jų užsiciklins ir sustuos, vos tik peržengdami brangią širdžiai ribą, kadangi patys procentai – tai tam tikras tarpinis etapas, ir ne daugiau. Pagrindinis dalykas čia – Evoliucija kaip nesustojamas judėjimas į priekį, kur pasiekiame ribas ir 33,4 %, ir 100 %, ir toliau iki begalybės, kadangi Evoliucija jau nebeapsiriboja jokiais skaičiais bei procentinėmis proporcijomis, kurios užburia emocionalią žmogaus-bioroboto Sąmonę ir nei kiek nepalieka jokių įspūdžių Protingo Žmogaus Sąmonei. Nepamirškite, kad peržengti ribą, kuri atskiria Gyvybę nuo mirties, galima tik logikos lavinimo būdu bendroje su žmonėmis praktinėje veikloje, kai vyksta nuolatinė informacijos (teorijos) patikra su kūrybine darbine veikla.    

Tam, kad suprastumėme viską, kas pasakyta, išanalizuokime žmonių požiūrį į Gyvenimą. Yra žinoma, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo kokybė nusistato ar sėkmingai jis užbaigė reikalą, kurį buvo pradėjęs.ar sėkmingai jis užbaigė reikalą, kurų buvo pradėjęs. nuo mirties, galima tik logikos lavinimo būdu bendroje su kitais žmonėmis  Bet, kaip parodo statistika, bet kuriame reikale yra tik 1 % sėkmingų žmonių, o 99 % – nesėkmingų. Priežastis yra ta, kad šitie 99 % priklauso jutiminiam (emocionaliajam) Gyvenimo suvokimui, ir tik 1 % sugeba suvokti ją logiškai, realistiškai. jutiminis Gyvenimo suvokimas, kaip aukščiau buvo pasakyta, neturi tokios savybės kaip ištikimumas, o tai reiškia, kad žmogui pradėjus kokį nors reikalą, jis niekada neužbaigia jo iki loginio pabaigimo, iki galo, atsisakydamas sėkmės už poros žingsnių iki jo.

Tiesa, žmonės turi polinkį pasižvalgyti į aplinkinių elgesį, bet pasiduodami emocijoms, nemokėdami logiškai panaudoti gautas tokio stebėjimo išdavoje žinias, jie tik beždžioniauja, iškraipydami autoriteto veiklos procesą (panaudojant sau), kas ir sukelia nesėkmę, paniką bei baimę už savo gyvybę. Aišku, kad panašios emocijos tik apsunkina žmogaus padėtį, sukeldamos papildomą nesuderinimą tarp jo norų ir realybės.

Jūs galite atkirsti, sakydami, kad juk ne savo noru žmogus kuria tokį nesuderinimą tarp jausmų ir logikos savo gyvenime, tam yra visiškai objektyvios priežastys, būtent – kad jo niekas ir niekada to nemokė. Tikrai taip, bet protas yra duotas kiekvienam, lygiai taip pat kaip vidinis jo pasireiškimo sugebėjimas (intuicija), svarbu tik mokytis imtis atsakomybės už savo gyvenimą ir ne labai dėti viltis į šeimynines, socialines bei kitas tradicijas. Reikia mokytis pačiam minti kelią gyvenime ir pasiekti jo realizavimo. Neįkainojamą paslaugą jums šiame reikale suteiks žinios apie jausmų ir logikos, teorijos ir praktikos sąveiką. 

Jūs žinote, kad gyvenime žmogus yra pavaizduotas jausmais (emocijomis) ir logika (mąstymu). Niekam nėra paslaptis, kad jausmai ir emocijos – galvos smegenų būsenos pasireiškimas nesant Sąmonės, tai yra visi jausmai priklauso nesąmoningam arba pasąmonei ir pagal savo esmę sudaro mūsų pasaulėžiūrą (programinis požiūris į Gyvenimą arba Gyvenimo Įvaizdžių visuma sutinkamai su jos suvokimu). Atsiminkite, ką apie tai sakydavo marksizmo-leninizmo klasikai. Jie nurodydavo, kad pasaulį, jo įvykius, reiškinius, ypatumus mes suvokiame jutimų (jausmų) pavidalu, jų pagrindu galvoje sukuriame vieno ar kito reiškinio arba įvykio Įvaizdį ir tik po to, jeigu pradedame ką nors daryti, suvokiame šį Įvaizdį, kadangi Sąmonė gali pažinti pasaulį tik per reikalą.

Taigi jausmai mums yra duoti, kad suvoktumėme aplinkinį pasaulį ir jo įvykius, žmones ir jų veiksmus, lygiai taip, kaip save ir savo veiksmus. Parodydami jausmus, mes sulyginame save su aplinkiniais žmonėmis, nustatome – ką mokome mes, o ką kiti žmonės. Sulygindami save su kitais, mes nieko nedarome, neveikiame, mes tik samprotaujame, užsiimame teoriniu gudragalviavimu. Šiuo atveju praktinis mąstymas tyli, tyli ir logika, sustatanti reiškinių bei įvykių sąryšių grandinę, taigi tyli didesnė Sąmonės dalis, sugebanti apimti visus gyvenimo įvykius ir reiškinius, vykstančius aplink mūsų. Mes atsirandame jausmais apribotoje erdvėje, sudarančioje 2 % visų gyvybinių pasireiškimų.  

Maža to, ši dviprocentinė mąstysenos ir gyvenimo suvokimo erdvė yra užpildyta emocijomis, jutiminiais norų bei samprotavimų įvaizdžiais, klaidžiojančiais mūsų minčių pasaulyje (pasaulėžiūroje) pakrikai ir chaotiškai. Atkreipkite dėmesį į savo mintis. Šiuo momentu jūs galvojate, pavyzdžiui, apie tai, kokius pirkimus reikia padaryti, iki galo nesuprasmindami savo veiksmų plano, prisimenate, kad kažkas kažką jums pasakė, jūsų mintis persijungia į naują mintinės analizės tarpą. Iš principo ir analizės jokios nėra, paprastai eina sulyginimas, kas jums ką pasakė ir ką jūs atsakėte. Pravedus vidinį dialogą su savo įžeidėju, jūs persijungiate į naujus samprotavimus ir t. t.     

Sakykite, kaip esant tokiai netvarkingai, chaotiškai mąstysenai, galima susikoncentruoti į konkretų reikalą, atskirti jį, įforminti į Reikalo Įvaizdį ir įprasminti jo realizavimo planą? Jūsų galvos smegenys, randančios jutiminės palyginamosios analizės valdžioje, nepajėgi tai padaryti. Kokią išvadą reikia padaryti? Išvada paprasta, reikia išmokti valdyti emocijas ir išeiti į loginės mąstysenos pasaulį. Gyvenimo įprasminimas iš jutiminės bei loginės pozicijų – tai jau ne gudragalviavimas, o filosofija, kurios išvados turi sudaryti jūsų pasaulėžiūrą. Aišku, ji skirsis savo realistiškumu ir Gyvenimo ribų suvokimo nebuvimu.

Deja, 99 % žmonių nemoka to daryti. Gyvenimo prasme tampa ne reikalas ir ne savęs realizavimas jame. Jų gyvenimo prasmė – pareikšti savo jausmus ir emocijas, surasti jų panaudojimo būdą, įrodyti sau ir visiems, koksai yra geras, vertas dėmesio bei mėgdžiojimo. Kaip toks gyvenimo suvokimas gali atspindėti jos kokybėje? Labai paprastai. Sąmonei reikalas nueina į antrąjį planą, jis yra antraeilis, o taigi antraeilės yra ir gerovės, kurias gali duoti gyvenimas, nereikšminga tampa ir sėkmė. Esant tokiam gyvenimo suvokimui (tokiai pasaulėžiūrai), galima pridėti daug pastangų, kad būtų pagerinta gyvenimo kokybę, bet visos jos bus tuščios. Nepamirškite, kad Gyvenimas atspindi jums jūsų supratimą apie ją.

Kai žmogus visiškai nusikamuos, iššvaistęs savo psichinę energiją kovai su stresais, jis tampa nebeįdomus minties formoms! Jos jį meta, kaip sunaudotą medžiagą, žmogus praranda gyvybinius orientyrus. Seni orientyrai griūva, o naujų formavimui jau nebėra nei jėgų, nei sveikatos, nei pasakinėjimo! Natūralu, kad jis praranda gyvenimo prasmę, nusivilia viskuo, užsidirbus depresiją, kuo dar labiau žudo save.

Žinoma, „žvėris“ žmogaus pavidalu Gamtai nereikalingas, jis yra jai pavojingas ir stabdo Evoliuciją. Todėl žmogus, turintis Pasaulio įsisąmoninimą mažesnį negu 33,4 % (priklausantis nuo svetimų minties formų 66,6 % apimtyje), per Apokalipsės metus bus Gamta nuimtas nuo Žemės. Jeigu apverstumėme skaičių 66,6, gausime 99,9. Tai reiškia, kad išliks tik tie žmonės, kurie išplės savo Sąmonę, ir tokių atsiras 0,1 %. gyvybimnius orientyrus

Tarp kitko, „rankdarbystė“ mokslo ir technikos pažangos pavidalu į Evoliucijos įskaita neįeina ir laikoma greičiau ne kaip teigiamybė, o kaip požymis, kad žmogus įjungė susinaikinimo mechanizmą. Tai užuomina, kad mus būtinai reikia prižiūrėti kaip mažus vaikus, kurie pradėjo žaisti su ugnimi! Kas dabar ir vyksta...


[48] Apreiškimo Jonui knyga, 13 : 18.

Atgal... Turinys Toliau...