Priešybių Kovos Dėsnio veikimas praktikoje

Priešybių Kovos Dėsnio veikimas praktikoje

Jeigu įdėmiai pažiūrėti į schemą № 1, galima pastebėti, kad piešinis randasi pilko kryžiaus fone. Tai nėra atsitiktinai. Nes šiame kryžiuje yra nukryžiuota mūsų Sąmonė. Kryžių galima pavadinti mūsų mąstysenos koordinačių sistema. Vertikali ašis – tai kelias Aukščiausiojo Aš link, tai psichinės energijos saugojimo bei sukaupimo šaltinis. Horizontali ašis – tuščiai išnaudota psichinė energija – kelias į niekur, beje, kryžius simbolizuoja žmogaus padarytą Dievo nukryžiavimą ir kaip išdava – jo atjungiamas nuo Dievo Kanalo, Dievo atsisakymas bendradarbiauti su juo, bet jokių būdu ne kelias Dievo link!

Reikia priminti, kad šioje schemoje tik du Kūrinijos atstovai pasirodo kaip aktyvioji fazė – tai Žmogus ir Dievas. Jie yra aktyvūs todėl, kad turi aktyvią psichinę energiją, sugeba ją valdyti, padarydami ją aktyviu pradu.    

Grįžtant prie Būties Trilypumo, reikia pažymėti, kad Žmogus ir Dievas – du kraštutiniai taškai, tarp kurių realizuojasi Gyvybė (Gyvenimas). Jeigu sustabdome Gyvybės (Gyvenimo) Proceso Evoliuciją, šie kraštutiniai taškai tuoj pat pradės prieštarauti vienas kitam, kas sukels priešybių kovą. Religijoje šią kovą vadina Piktojo susigundymu, angelo kritimu. Iš tikrųjų žmogus pagal iš prigimties turi viską, kas yra būdinga Dievui. Bet, sustabdžius savyje Evoliuciją ir perdengus Gyvybės Šaltinį, jis praranda visus savo gabumus ir tampa smukęs angelu. Neverta nieko ieškoti ne savyje: nei aukščiausiojo labo, nei visokio negatyvo. Mes viską tai turime pirmapradžiai: mumyse vienu laiku susigyvena ir Dievas, ir Piktasis.

Psichinė energija, išdirbama žmogaus, kuris yra įtrauktas į priešybių kovą, jo išnaudojama tuščiai, iššvaistoma minties formos sukūrimui. Minties forma – tai anstatas Žemės Noosferos ribose, sukurtas iš žmogaus bei visos Žmonijos minčių, godų, lūkesčių, emocijų. Tai vienos iš kraštutinių, negyvų Gyvybės taškų augavietė. 

Galvos smegenys sutvarkytos taip, kad suvokia gyvybišką energiją iš išorės ir jos pagrindu generuoja savo psichinę energiją. Be šios apykaitos galvos smegenys – niekas. Praradus sąryšį su gamtiniu tėvu – Dievu, jis pasijungia prie surogatinio tėvo – Noosferos minties formų (prie Piktojo). Po ko vadovaujasi  savo veikloje tik psichine energija, sukaupta minties formose. Kas iš ta gaunasi, jūs jau žinote. Tokiai žmogaus būsenai atitinka horizontali ašis, kurios ribos yra praplatinamos iki dviejų žemesnių Kūrinijos Lygių, prie pat trečiojo (Karminio).

Apokalipsės užduotis – pažadinti, išjudinti žmonių Sąmonę, išvedus juos iš būsenos be rūpesčių, kad pašalinti iš tolimesnio gyvenimo „surogatinį tėvą“, panaikinus šį Kūrinijos Lygį. Ir pats žmogus turi tai padaryti! Jis, suprasdamas savo netobulumą, įsijungia į evoliucinį procesą, likviduoja savo nesiderinimą, neatitikimą Aukščiausiajam Aš (atjungdamas Karmą). Ir taip palaipsniui, žingsnis po žingsnio, atjungia savo Sąmonę nuo minties formų (kovos su stereotipais pagalba) ir pajungia ją prie Dievo programų, prie Aukščiausiojo Aš. 

Biblijoje yra alegorija, kurią mes citavome ankstesniuose knygos skirsniuose, apie aukso talentus, kuriuos šeimininkas davė tarnams. Gyvybiškos energijos potencialas, duotas mums Dievo, štai ir yra talentas, duotas Dangaus Tėvo žmogui į skolą. Žmogus miršta, išsemdamas skirtą jam Dievo energijos limitą. Gyvybiškos energijos praradimas vyksta tuščio psichinės energijos iššvaistymo dėka. Nuo šios dalies neatleistas niekas – nei genijus, nei piktadarys, nei teisuolis, užsiimantis savo sveikata, sveikatingumo praktikomis, energijų pumpavimu...

Gyvenimo trukmė priklauso tik nuo to, kaip žmogus panaudoja psichinę energiją, išdirbamą jo galvos smegenimis. Pagreitintas it tuščias jos sunaudojimas sukelia sustiprintą gyvybiškos energijos sunaudojimą. Būtent todėl protinio darbo žmonės gyvena mažiau negi tie, kas dirbą fizinį darbą. Žmonės, sunaudojantys psichinę energiją tuščiai, yra panašūs į tuos, kurie nesugebėjo panaudoti duotus jiems talentus. Jie užkasa savo gyvybiškos energijos talentus savo stereotipuose, minties formose.

Porfirijus Ivanovas

Pavyzdžiui, gyveno Rusijoje daugeliui žinomas Porfirijus Ivanovas, kuris sukūrė užgrūdinimo bei sveiko gyvenimo būdo sistemą. Beveik visą gyvenimą maudėsi žiemą eketėje. Nepripažindavo nei drabužio, nei avalynės. 50-siais metais pravedė eksperimentą – pravažiavo tarpstotę, būdamas apsirengęs tik trumpikėmis, stovėdamas priekinėje garvežio aikštelėje. Išmoko levitacijos. Egzistuoja legenda, kad amerikiečių astronautai matė jį Mėnulyje, apsirengusį „šeimyninėmis“ trumpikėmis ir su barzda. Tačiau, turėdamas tokią puikiausią sveikatą, jis mirė nuo peršalimo, kai išsėmė gyvybiškos energijos limitą. 

Ilgo gyvenimo paslaptis gali būti tik viena: žmogus turi dauginti gautą gyvybiškos energijos talentą, kaip tarnas iš alegorijos, kuris pelnė kitus penkis talentus. Belieka tik išmokti šios technologijos.

Harmonizavimo Sistema yra pirmoji pakopa šiame moksle, Šio pačio pagrindinio žmogui mokslo pagrindą sudaro gebėjimas saugoti savo psichinę energiją, neiššvaistant jos tuščiai. Tai galima padaryti Evoliucijos įjungimo būdu: nuėmus nuo savęs blokadą (Dvilypumo savęs izoliavimo pavidalu), aktyviai įtraukus save į Trilypumo gyvybišką procesą. Tada tarp aktyvių fazių, taškų, Polių (tarp Dievo ir Žmogaus) turi eiti aktyvus gyvybiškas procesas, energijų apykaita, tame tarpe ir psichinių. Tai gali pavaizduoti kaip Gyvybės Svyruoklės aktivizaciją savyje arba kaip Priešybių Vienybės Dėsnio įjungimą.

Evoliucionuodamas, žmogus nuima save nuo kryžiaus, ant kurio yra nukryžiuotas dėl savo kaltės. Padaryti tai už jį niekas neturi teisės, net Dievas!

Atgal... Turinys Toliau...