Dievo Evoliucijos prasmė

Dievo Evoliucijos prasmė

Jums turbūt iškilo klausimas dėl Dievo Evoliucijos prasmės, kurgi Jo interesas, nauda ir savanaudiškumas? Aišku, kad Dievas turi asmeninį interesą – apie jį jūs paskaitysite sekančiame straipsnyje. O dėl naudos ir pelno nėra ypatingos paslapties! Žmonės iš Dievo Pasaulio ir pats Dievas praeitose Visatose gavo nemirtingumą (irgi iš žmonių, kurie juos nuvedė su savimi, rankų), jie gyvena patys ir privalo perduoti estafetę toliau, nė minutei nesustabdant Evoliucijos.

Šio mechanizmo išaiškinimui reikės vėl nukrypti į piramidę. Ne be reikalo Žmoniją visais amžiais jaudindavo ir jaudina, pritraukia kaip magnetu, Egipto piramidžių paslaptys. Didžiausią reikšmę mums, pretenduojantiems į nemirtingumo įsisavinimą, turi ilgaamžiškumas, patikimumas ir pagrįstumas. Todėl sunku surasti labiau patikimo pagrindo tokiam renginiui, negu piramidė. Seniai žinoma, kad piramidė – pati tvirčiausia iš geometrinių figūrų.

Žmogaus Evoliucijos prasmė yra tame, kad surinkti draugėn milijonus ankstesnių jo Sielos įsikūnijimų-plytelių, kurie jame egzistuoja kaip išsibarstę konstruktoriaus detalės, ir sustatyti iš jų kažką, kas turi praktinę prasmę ir naudą. Šiuo atveju harmonizavęs save žmogus, sujungęs Sielą su Sąmone ir daugelį kitų komponentų draugėn, atsiranda savo savarankiškai surinktos piramidės viršūnėje. Ir iš tikrųjų, piramidės kūną sudaro visi tie milijonai žmogaus Sielos realizatoriai – nuo korpuskulos iki naminio gyvūno – kurių milžiniško darbo dėka jis ir gavo teisę tapti Žmogumi. Tapti Kūrinijos Karūna galima tik tokiu būdu, priėmus jų darbą kaip pačią brangiausią dovaną. Tik tada jie pakels tave į pačią piramidės viršūnę.

Siela pabuvojo elementariose dalelėse, molekulėse, akmenyje, virusuose, kurie žudydavo epidemijose pusę Europos per vieną kartą. Buvo Siela mėšlavabaliuose, musėse, kandančioje iš už kampo gyvatėje, ryjančioje maitieną hienoje, žiurkėje ir taip toliau... Jeigu tik Sąmonė pasipiktindama atmes nors vieną iš savo Sielos augimo etapą, kai mūsų piramidė pastebėti trūkstant plytelių bei blokų, o gal net ir Evoliucijos eilių, vijų. To išdavoje ji taps vis žemesne ir mažiau patikima, su pavojingais tuštumais ir įskilimais savo kūne – pamate.

Žmogaus užduotis – ne tik nepaniekinti, bet ir panaudoti visą turtingiausią patirtį, atneštą jo Sielos, kad pakelti savo piramidę į maksimalią aukštybę! Ir tai ne retorinis teigimas, sugalvotas sąmojui. Šiuo atveju jis papildomai prie giminės ir Energoinformacinio Lauko programų įgauna priėjimą prie milžiniškos ankstesnių savo Sielos realizatorių gyvenimo patirties.

Dėl to neverta raustis „archyvuose“ – kuo buvo tavo Siela ankstesniuose įsikūnijimuose, panašu kaip žmonės domisi: „Kuo aš buvau praeituose gyvenimuose?“ Kai reikės, šie realizatoriai patys ateis tau į pagalbą, pakišdami mintį ar tai išeities iš krizinės situacijos pavidalu, ar tai nenutrūkstamo minčių srauto, ar kaip informaciją berašant straipsnį arba knygą ir t. t.

Kaip, pavyzdžiui, rašosi šis straipsnis? Aš neturiu jokių kontaktų, dėl ko, beje, nė trupučio nesu nuliūdęs, kadangi nesu pririštas prie jokio informacijos šaltinio, – viskas, kas mano, nešioju su savimi! Tik ateina į galvą mintis kokiu nors klausimu, kai iš karto atsiranda noras sėsti prie kompiuterio ir išlieti visą tai ant popieriaus! Viskas yra be galo paprastai: įsijungia intuityvus pasakinėjimas minčių srauto, šeštojo psichinio jutimo pavidalu! Kas man jas pasakinėja, kieno patirtį arba įdirbius panaudojau  – man visiškai neįdomu, bet aš jiems esu dėkingas! Ir jie yra dėkingi, kadangi per mane gavo galimybę savirealizacijai, jų darbas nenuėjo niekais.

Tuo pačiu aš patvirtinu Kūrinijai savo Sielos ankstesnių realizatorių, savo motinos ir tėvo giminių gyvenimų bei įdirbių, apskritai Visatos ir Kūrinijos patirties  reikšmingumą, naudingumą. Patvirtinu ne atsidėkojimo formoje, išsakydamas dėl mandagumo ir etiketo, o kaip praktinį šios patirties panaudojimą, kaip šios patirties ir įdirbių pageidaujamumą mano reikaluose. Kūrinija nustato mano vertybę būtent per šį sugebėjimą įvertinti visų išvardintų kartų bei subjektų darbą ir reikšmingumą mano praktiniuose reikaluose – o tai ir yra daugybinio grįžtamojo ryšio nustatymas, Vienybės Dėsnio laikymasis praktikoje (režimo „krūvis – išlydis“ pajungimas). Ir aš tuo labai džiaugiuosi, kadangi suprantu visus, ir visi mane supranta! O su medaliais, apdovanojimais ir pagerbtuvėmis kaip nors vėliau susigaudysime.

„Priežastis, dėl kurios upės ir jūros gauna duoklę nuo šimtų kalnų srautų, yra ta, kad jos randasi žemiau, negu pastarieji. To dėka jos gali dominuoti virš visų kalnų srautų. Lygiai taip pat ir galvočius, norintis būti virš žmonių, pastato save žemiau už juos“ (Laodzi[61]).

Štai tokiu būdu žmogus gali ir turi išplėsti savo komfortinę zoną. Reikia tai daryti nuosekliai, koncentriniais žiedais. Pradžioje reikės pažadinti Sąmonę, įsisąmoninti (identifikuoti) save, savo Sielą, sujungti jas, padaryti save valdomu.

Po to išplėsti savo įtaką būstui, išvalyti jį, apsaugoti, sukūrus tuo pačiu komfortišką ir saugą aplinką sau ir savo šeimai. Toliau – nuvesti su savimi šeimą, vaikus, vaikaičius, kitus žmones, palaipsniui plečiant savo įtakos zoną. 

Kai visa ši sfera išsiplės iki Visatos didžio, jus galima pasveikinti. Jūs sujungėte savo „Aš“ su Visata, ko išdavoje įsisavinote realų fizinį nemirtingumą! Negali būti mirtinga nemirtingo organizmo ląstelė, jis to neleis. Ateiti prie šio tikslo kitais keliais, kuriuos siūlo žmogui mokslas ir religija, neįmanoma.

Jūs, gerbiamas skaitytojau, perskaitėte antrajame skirsnyje straipsnį „Saugumo technikos taisyklės bedirbant su informacija“, bet jį buvo galima pavadinti „Saugumo technikos taisyklės susipažįstant su Evoliucija“.

Dievo Evoliucijos prasmė taip pat ir tame, kad Jis pastato savo evoliucinę piramidę. Jo skirtingumas nuo mūsų tame, kad Jis stato savo piramidę iš žmoniškų piramidžių, kurios joje atrodo kaip smiltelės. Dievas turi teisę išsirinkti pačias kokybiškiausias ir patikimiausias smilteles, ir ne tik išsirinkti – bet ir auginti jas su Jam reikalingais parametrais ir charakteristikomis! Mūsų užduotis – atitikti šiuos parametrus, kad mums tektų garbė sudaryto Dievo piramidės kūną, juk nuo kiekvienos smiltelės atsparumo priklauso visos piramidės atsparumas.

Žmogus, atsikratęs stereotipų, savo piramidės statyboje taip pat turi tokį įsisąmonintą pasirinkimą. Jis turi teisę pasiimti į piramidės pamatą tik tą ankstesnių savo Sielos realizatorių patirtį ir savo giminės patirtį, kurią skaito reikalinga sau (teigiamą, kuriamąją patirtį, esančią harmonijoje su Dievo patirtimi). Tik tada, pastačius savo monolitinę piramidę, žmogus įgauna galimybę ir teisę patekti į Dievo evoliucinę piramidę.

Paprastas žmogus, esantis miegančioje Sąmonėje, neturi tokio pasirinkimo, nes užverčia sau kaip teigiamų, taip ir neigiamų programų sunkenybę. Jo piramidė yra puri, faktiškai tai ne piramidė, o šiukšlių krūva. Šiuo atveju kaip sužinoti – ką turi prisikrovęs. Paslaptis yra tame, kad prieš pasiimant ką nors – reikia pažiūrėti, ką neši. Ir tik taip!    

Tik tokiu būdu galima tapti amžino ir nenykstamo organizmo dalele, įsisavinus fizinį nemirtingumą. Kontingento atranką Dievas į savo piramidę atlieka pats, nubyrėjimas dar griežtesnis ir drastiškesnis, negu pas mus Apokalipse. Iš visos Visatos atsirenka procento dalis. O tiksliau – rikiuotėje liks tie, kas eis į koją kartu su Dievu, kas neatsiliks nuo Jo.

Kadangi daugelis vyrų tarnaudavo kariuomenėje, ši tema yra artima ir suprantama, tame tarpe ir jų žmonoms ir vaikams. Yra juokelis: „Visa kuopa žygiuoja ne į koją, vienas tik viršila eina į koją“. Tuo tarpu šiame juokelyje įdėtas nemažas išmintingumas: tam, kas veda žmones (o juo labiau – karinį darinį arba tokį milžinišką kolektyvą, kaip Visata), geriau matyti – kaip jam žygiuoti, kokius įvadinius duomenis ir kada duoti savo padaliniui. Daugelis mano, kad tai nereikalingas žmonių pešimas, noras pasimėgauti savo neribota valdžia virš jų, o kartais ir neslepiamas pasityčiojimas! Bet nereikia pamiršti, kad žmogus gavo ne tik valdžią, bet ir atsakomybę už savo pavaldinių likimą bei gyvybę, patikėjo jiems ir savo likimą, iš esmės tapus jų įkaitu! Todėl jis turi teisę įsitikinti kiekvieno kolektyvo nario patikimumu, iki kurio laipsnio galima juo pasikliauti ekstremaliojoje situacijoje. Juo labiau jis vienas iš viso kolektyvo žino užduotį, kaip šiuo momentu, taip ir ilgalaikei perspektyvai. Štai kame tiesa, aukščiausioji karinės drausmės ir karinės rikiuotės esmė. „Karinė drausmė sunki, bet tai skydo sunkumas, o ne jungo“ (Antuanas Rivarolis[62]). Galima pridurti – ir ne kapo kauburio sunkumas. 

Todėl drastiškas karinis muštras – tai ne žmogaus teisių pažeidimas (ką žmonės linkę matyti), o valios pareiškimo laisvė. Beje, pasirinkimas nedidelis: arba skydo sunkumas (ir tada – pergalė!), arba skydo sunkumas (ir galbūt negarbinga pražūtis). Ir iš tikrųjų, kareiviui pabėgus iš kariuomenės, jis rizikuoja būti sušaudytam karinio tribunolo nuosprendžiu arba būti priešų nužudytam. Jeigu tik vienas žmogus parodo nepaklusnumą, kai jis suabejoja monolitišku viso kolektyvo darnumu, o tai reiškia, kad ir jo paties, kartu su vadovu ir savimi, išlikimu.  

Žmogaus, sąmoningai jungiančio savo pastangas su didelio organizmo (ar tai būtų bataliono „dėžė“ arba Dievo piramidė) pastangomis, Evoliucija skiriasi nuo tarakono Evoliucijos tuo, kad žmogus subordinuoja savo valią įsisąmonintam būtinumui, bet tuo pačiu turi teisę savo savirealizacijai! To dėka jis pakelia savo Sąmonę į naują savo vietos, vaidmens bei atsakomybės už save ir šį organizmą (žmonių kolektyvą, kurio ląstelė jis yra) supratimo aukštumą, tapdamas Asmenybe.

Tarakonas žūsta, nežinodamas baimės, kadangi jis dar nesuvokė savęs Asmenybe, jis – klusnus didelio mechanizmo sraigtelis. Jo paklusnumas grindžiasi negalimumu egzistuoti už vieningo tarakonų organizmo-sociumo ribų. Jam net tokia mintis nekils, kadangi jis neturi nuosavų galvos smegenų, o tai reiškia, kad neturi pasirinkimo.

     Žmogaus ir tarakono tikslai bei uždaviniai (pirmu žvilgsniu) panašūs: abudu mokosi klausyti Vienybės Dėsnio, bet kadangi randasi skirtingose Evoliucijos vijose, reiškia, ir Dėsnio supratimą turi skirtingą. Tarakonas jaučia save nemirtingu todėl, kad iš principo yra neįmanoma sunaikinti tarakonų skaičių Žemėje. Sakydamas „Aš“, jis turi omenyje „Mes“, todėl, žygiuodamas į koją su visais, tarakonas niekada neklysta.

Visi žmogaus mėginimai sukurti kokius nors susivienijimus-kolektyvus tarakonų rudimentinių programų pagrindu neatitinka Evoliucijos tikslų bei užduočių, todėl jos gyvybiškai nepatvarios, nepriklausomai nuo to, kokios idėjos vardan sukuriamos! Žmonės juose, kaip ir anksčiau, kaip skruzdėlyne arba tarakonų rikiuotėse, vadinami visuomene, parapijiečiais, elektoratu, sutikrindami savo žingsnį su dauguma. Principas paprastas: „Daryk, kaip visi“.

Žmogui susiliejus su organizmu-Visata, stojus į rikiuotę ir sutikus paklusti Dievo (Viršilos) įsakymams, sutikslinti savo žingsnį su Juo, nuolankiai vykdant Statutą – Vienybės Dėsnį, jis gauna, kaip apdovanojimą, tikrąjį fizinį individo, Asmenybės nemirtingumą, likdamas vieningo nemirtingo organizmo ląstele! To dėka jis įgauna naują kokybę, savo tikrąjį paskirtį – tampa kūrėju milžiniškame kolektyve, kuriame žmonės nemoka (ir nenori!) daryti nieko kito, išskyrus kūrimą! 

Problema čia tik viename: rikiuotė yra abstrakti, virtuali, nereali, o Dievas iki tam tikro laiko yra mums nematomas ir negirdimas. Jeigu to nebūtų, į rikiuotę pultų tie, kurie nepadarė įsisąmoninto pasirinkimo ir tai tarnybai netinkamas. Reiškia, rikiuotė negalės eiti į koją, jau nekalbant apie ilgalaikio maršo – Evoliucijos, vykdymą, kuriam rikiuotė ir sukuriama! Ne be reikalo kariniuose statutuose sudėtingi padalinio perrikiavimai vadinasi evoliucijomis.

Galutinis šio maršo tikslas – kartu su jau nauju, jaunu Dievu priešakyje mokytis statyti sekančią Visatą, išpuoselėti sekančias civilizacijų kartas. Kitos paskirties žmonės, gavę nemirtingumą mūsų civilizacijoje, neturi ir neturės! Štai iš kur toks pritrenkiantis konkursas – 999 žmonės į vieną vietą ir dar viena skaičiaus 666 vertė.


[61] Laodzi kitomis romanizacijos sistemomis: Lao tzu, Lao Tse, Laotze, Laozi; kartais Lao Dzė) – senovės Kinijos filosofas, tradiciškai laikomas vienu daoizmo pradininkų. Gyvenimo data nežinoma: tradiciškai – VI a.pr. m. e., yra manančių, kad IV a.pr. m. e. Laodzi priskiriama vieno svarbiausių daoistinių veikalų, vadinamo „Laodzi“ arba „Daodedzingu“ – „Knyga apie Dao ir De“), autorystė.

[62] Antuanas Rivarolis (AntoineRivarol, 1753 – 1801), prancūzų rašytojas.

Atgal... Turinys Toliau...