Ar egzistuoja Pragaras ir Rojus?

Ar egzistuoja Pragaras ir Rojus?

Apskritai sakant, šis kausimas įeina į religijos jurisdikciją, bet jį mums pastoviai užduoda, reiškia, turime atsakyti. Rojus kaip buveinės teritorija, taškas žemėlapyje – tai Dievo Pasaulis, aukščiausiasis Visatos Lygis, jos valdymo aparatas, nemirtingų žmonių ir neribotų Žmogaus galimybių Pasaulis. Jis randasi, kaip jau buvo pasakyta, dvinarėsžvaigždės Sirijus sistemoje. Visatos valdymo aparato personalas šimtaprocentiniai susideda iš žmonių, atėjusių kartu su Dievu iš praeitos Visatos.

Dabar mūsų Dievas formuoja dar vieną tokį personalą sekančiai Visatai, paraleliai su kandidatų Jos Dievo vardui bei pareigoms gauti parinkimu ir paruošimu. Kiekvienas Žemės gyventojų turi realią galimybę patekti į šį personalą. Šiame ir yra Visatos egzistavimo idėja, prasmė, superužduotis ir mūsų Dievo Evoliucijos prasmė.

Jeigu išžiūrėti žmogaus ir Dievo savitarpio santykius Būties Trilypumo požiūriu, atskirai mes su Juo sudarome du priešingus Kūrinijos Polius-Lygius. Esant aktyviai sąveikai – du aktyvūs Pradai arba Evoliucijos fazės! Statikoje, nesant sąveikos – du negyvi, nevaisingi Dvilypumo taškai! Šiuo atveju žmogus negali atgimti iš aukštybės, įgauti nemirtingumą, o Dievas neįvykdys savo užduoties formuojant sekančios Visatos valdymo aparatą, reiškia – sustabdys Evoliuciją. Taip, klausimas statomas būtent šitaip, kadangi mūsų civilizacija yra suvestinė Žemėje, o Visatoje – labiausiai išsivysčiusių, ir išeiviams iš jos skirtas svarbus vaidmuo šio aparato funkcionavime.

     Štai kodėl asmeniškai pats Dievas, betarpiškai ir aktyviai, dalyvavo kontakte su Žmonija, kad būtų pateikta informacija apie reikalų Visatoje padėtį šiam momentui, dalyvavo darbe su Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistema bei Slaptąja Doktrina. Kaip jūs suprantate, Jis turi tam skatulį ir asmeninį susidomėjimą. Ir šis Žmogaus ir Dievo kontaktas bei bendradarbiavimas įvyko pačiu reikalingiausiu Žmonijai ir Visatai momentu – „Iks“ valanda, pirmą sykį per visą jos egzistavimo istoriją.

Būtent Dievo dalyvavimo dėka „Slaptąją Doktriną“ galima drąsiai pavadinti „Naujausiuoju Testamentu“, o Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistemą – „Evoliucijos Vadovėliu“. Nieko panašaus Žmonija iki šiol neturėjo, ir jeigu ji šias žinias atmes, nebeturės jų jau niekada! Kieno nors bandymai sukurti ką nors panašų nedalyvaujant Dievui – bus nevaisingi! Jis mano, kad jau sudalyvavo, ir daugiau prie šio darbo sugrįžti nebeketina. Jeigu pakartoti tą patį dar kartą, tai bus jau farsas, kadangi „Iks“ valanda praeis. Reiškia, nebus ir jokios tokio darbo prasmės (naudinga viskas, kas laiku). 

Du riteriai (Paulo Coelho alegorija)

– Einam į kalną, kur gyvena Dievas, – pasiūlė riteris savo draugui. – Aš noriu įrodyti, kad viską ką Jis žino yra tik apkrauti mus užduotimis, tuo tarpu Jis nieko nedaro dėl mūsų, kad palengvinti mūsų dalią.
– Gerai. O Aš nueisiu ten, vien tam, kad parodyti savo tikėjimą, – pasakė kitas.
Jie pasikėlė į kalną vakare – ir išgirdo balsą tamsoje: „Pripildykite savo nešulius akmenimis“.
– Matai?! – pasakė pirmas riteris. – Po to, kai mes pasikėlėm, Jis dar nori priversti mus nešti sunkų krovinį. Aš nesutinku!
Antrasis padarė tai, ką balsas liepė. Jis pasiekė kalno prieigos tik aušroje ir pirmi saulės spinduliai švietė akmenyse, kuriuose nešė riteris – jie buvo grynaisiais deimantais.
Mokytojas pasakė: „Dievo sprendimai paslaptingi! Bet jie yra visada tavo naudai!“

Rojus kaip apdovanojimas už žemiškas kančias ir geradarybes, laukiama emocionali būsena amžinos palaimos arba rojiško mėgavimosi pavidalu, kur galima „kvailystes išdarinėti“ – nepasiekiamas. Viskas todėl, kad žmogus nuo nebeaptinkamų laikų atsimena, kad tai vadinasi Rojumi, bet visiškai pamiršo, kas tai yra iš tikrųjų. Tai yra nežino, kas tai yra ir kur jo reikia ieškoti. 

Faktiškai Rojų žmogus supranta kaip dykinėjimas ir malonus laiko leidimas Subtiliame Pasaulyje (po mirties), ką jis nusipelnęs Žemėje per tikėjimą, kančias ir gerus darbus. Ne be pagrindo mirusiajam žmogui pagal krikščioniškas apeigas sujungia rankas ant krūtinės – parodyti, kad jo darbas baigtas. Lydint į paskutinę kelionę, sako: „Atkentėjo, nuėjo į poilsį“. Na ką gi, netoli nuo tiesos. Jeigu atsižvelgti, kad 75 – 80 procentų mirusiųjų patenka į nerimstančių Sielų kategoriją, Nebūtis – kaip sielos buvimas korpuskuloje – iš tikrųjų yra amžinas poilsis!

Subtilaus Pasaulio požiūriu amžinos palaimos, harmonijos ir tikrosios meilės būsenos galima pasiekti tik vienu keliu – per pasitobulinimą ir įkopimą evoliucine vertikale. Amžina palaima – per amžiną darbą, kaip jums tai patinka?

Pragaro kaip tokio, su velniais ir keptuvėmis, kaip jis rodosi žmogui, nėra! Kiekvienas gali surengti jį sau, būdamas bet kuriame Kūrinijos Lygyje, išskyrus Žemę! Pragaras – tai savanoriškas izoliavimas subjektyvių išprotavimų, labai nutolusių nuo Tiesos, labirinto pavidalu. Žmogus patenka į tokį labirintą, sukurdamas savo vidinę Virtualią Visatą, kuri visiškai skiriasi nuo Tikrosios ir yra nutolusi nuo jos, kaip dangus nuo Žemės. Išeiti iš šio labirinto jis turi taip pat savanoriškai, pripažinus savo neteisumą bei pasiklydimus, sujungus savo Virtualią Visata su Tikrąja.

Šiuo metu Žmonija įrengė sau panašią aklavietę. Čia yra viena subtilybė: iš Pragaro žmogus turi išsikapanoti pats, bet iš žemiškos aklavietės be pašalinės pagalbos neišsikapanos niekada – jį turi išvesti kitas žmogus, žinantis kas tai yra ir kaip iš šios aklavietės išeiti! O čia jau yra kur įsisiautėti išdidumui: „Kas tu toks esi, aš ir be tavęs viską žinau!“, – ir taip toliau, be galo...

Tokią reakciją mes stebime labai dažnai. Kol kas, pirmos knygos užbaigimo momentui, Žemėje yra ne daugiau kaip dešimtis žmonių, kuri nors turi nuovoką apie šias aklavietes. Štai dar viena priežastis, kodėl iš dabartinės aklavietės spės išsikapanoti mažiau negu vienas procentas Žemės gyventojų. Paaiškinimas labai paprastas: nėra palydovų! O į tuos, kurie yra, žmonės žiūri įtartinai: „Ar jie ne iš tamsiųjų kartais?“, ar neužvestų jie mus į aklavietę? Palaukite, juk mes jau esame aklavietėje!  Ir bet koks judėjimas bus tik iš aklavietės, į dienos šviesą! Jeigu tai iš tikrųjų bus judėjimas, o ne eilinis stovėjimas vietoje, su deklaravimu valdyti Pasaulį!

Dirbdami su žmonėmis, mes glaudžiai susidūrėme su šia problema. Žmogus atėjo pas mus pagalbos, būdamas miegančioje Sąmonėje. Susipažinimas su informacija geriausiu atveju pasibaigia jam nesupratimu, blogiausiu – įnirtingu protestu ir noru atmesti visus mūsų argumentus bei pagrindus, tik kad to niekada negirdėti!

Jis pradeda „užlenkti pirštus“, kad kiti autoriai kalba apie tą patį, jis pats daug ką apie tai skaitė ir žino, daug mėgino panaudoti praktikoje ir taip toliau. Nesupratimo priežastis yra labai didelis skirtumas tarp mūsų informacijos ir įprastinio, kanonizuoto požiūrio. Per pastaruosius 2.000 metų susikaupė tam tikras žmogaus atsilikimas nuo Evoliucijos. Šis skirtumas miegančiai Sąmonei ir yra pagrindinis dirgiklis.

Žmogų mažiausiai jaudina parašyto knygoje ir mūsų Sistemoje atitikimo su tuo, kas vyksta aplinkui, išsamumas! Jam rūpi tik realių įvykių ir to, kas yra parašyta, neatitikimas, nesiderinimas su jo stereotipais. Būtent stereotipai yra Tikrumo suvokimo kriterijus, tai yra Gyvenimo objektyvių procesų suvokimo laipsnis žmogumi. Stereotipai riboja Sąmonę, orientuodami ją į savo jutiminius instinktus, į Ego, į subjektyvų Gyvenimo objektyvių procesų suvokimą, kas ir sudaro pagrindinį prieštaravimą tarp žmogaus ir tikrovės. Egocentriškam žmogui yra visiškai vis viena – kas bus su Žmonija, kadangi tokiu asocialiniu elgesiu tik pasitvirtina liūdnas faktas, kas jis priklauso ne sau, o yra pilnutinai pavaldus Noosferos minties formoms – Piktajam!

Galite įsivaizduoti, kiek darbo, jėgų ir laiko prireiks tam, kad danešti Tiesą iki tokio „kankinio“. Kiekvienam bus reikalingas jo Išganytojas, kurį jis būtinai mėgins nukryžiuoti! Problema tik viename: jį būtina išganyti nuo jo paties, nuo tamsuoliškumo ir nežinojimo. Štai kodėl Antrasis Kristaus Atėjimas neįvyks – vienas Jis nesusitvarkys! Žmonija savo išganymui turės užauginti Išganytoją savo kolektyve. Būtent tuo mes ir užsiimame.

Prisiminkite, kaip vaikystėje jus žadindavo mama vien tik švelniu palietimu, apie kurį žmogus gali atsiminti visą gyvenimą. Tai – vienas žadinimo būdų. Žadintuvas su garsiu skambučiu, skambinančiu kol nepasibaigs užsukimas – tai pabudimas, kuris gali sugadinti nuotaiką visai dienai. Ir, pagaliau, kraštutinis atvejis: jauni kareiviai-naujokai miega kareivinėse pirmą naktį, sapnuoja namus. Ir staiga pačioje įdomiausioje vietoje, 6.00 pasigirsta bjaurus budinčiojo tvarkdario klyksmas: „Kuopa, ke-e-elkis!“ Įspūdis nepamirštamas, visam likusiam gyvenimui! Iš pradžių – tai susierzinimas, bet su laiku jis pereina į ramų liūdesį dėl nuėjusios jaunystės...

Žmoniją jos „vaikystėje“ Tėvai bandė pažadinti švelniais neįkyriais šūkiais bei kabinėjimais. Prisiminkite Jėzų Kristų, Budą ir kitus Subtilaus Pasaulio pasiuntinius! Po to du tūkstančius metų mus bakštindavo, mėgindavo atgaivinti įvairių negatyvių gamtinio bei socialinio pobūdžio reiškinių pagalba. O Žmonija neklauso! Galų gale įjungė garsų skambalą – Apokalipsės pavidalu, kuris, pagal idėją, ir negyvėlį pažadintų! Be viso to „Apokalipsės dienų Slaptoji Doktrina“ ir kitų nemiegančių balsai šaukia: „Visiems keltis! Rikiuokis!“

Ne paslaptis, kad į vargšą budintįjį tvarkdarį, kaip ramybės pažeidėją, kartais skrenda batas, o Subtilaus Pasaulio pasiuntinys dažnai atsiranda ant kryžiaus! Tai – gyvenimas, ir iš dainos žodžio neišmesi. Tačiau nėra ką būtų galima kaltinti, vis vien reikės atsibusti, toliau miegoti – pavojinga!

Iki daugelio žmonių, kurie perskaitė mūsų knygas, nuostabiai ilgai daeina, ką visgi reikia padaryti, kad patekti į Pragarą? Konkretų ir nedviprasmišką atsakymą į šį klausimą duoda alegorija.

Du kaimynai

Buvo beribis dangus, o po juo – bekraštė stepė. Stepėje gyveno du žmonės, ir jų namai stovėjo šalia. Abu kaimynai mėgdavo vaikščioti žole, leisti rankas į lėtos upės sroves, o naktį žiūrėti į aukštybę, į Žvaigždes. Gyveno jie draugiškai, nors Pirmasis kaimynas neretai bambtelėjo, kad Antrasis senoviškų apeigų, įrašytų storoje senoje knygoje, ir jeigu perskaitydavo ką nors apie didžiųjų sentėvių gyvenimą, tai iš karto užduodavo daug visokiausių klausimų, ir prideramų, ir neprideramų. Šimtus kartų Pirmasis kaimynas grasindavo jam Dangaus bausmėmis, bet tasai nesuprasdavo, už ką jį galima nubausti. Tūkstančius kartų Pirmasis kaimynas pasakojo apie baisią Blogio jėgą, kuris gali sudaužyti viską kaitri diena bei šaltą naktį, jėgą, – bet Antrasis kaimynas tik juokdavosi ir numodavo ranka.   
Ir štai vieną kartą į stepę atėjo Būtybė iš Pragaro, gleivėta ir tokia šlykšti, kad apsakytineįmanoma. Ji priėjo prie Pirmojo kaimyno durų ir paprašė įleisti ją, nes jai, Būtybei iš Pragaro, negalima ištverti Pragare. Pirmasis uždėjo ranką ant Šventosios Knygos ir išvarė Būtybę. Ir ji lėtai nubrido. Antrasis kaimynas pamatė ją ir panorėjo sužinoti, kas ten eina žole, ir žolės juo nesidžiaugia. Priėjo jis prie Būtybės ir sušneko su ja. O po to pakvietė į savo namus.
Kitą dieną kaimynai susitiko prie šaltinio, kur atėjo vandens pasisemti. Ir Antrasis klausė kaimyno barimo ir atsakė jam vieną:
–  Man gaila Būtybės iš Pragaro, ji nelaiminga.
Nuo to laiko Pirmasis kaimynas nebeeidavo  į namą šalia.  Ir varydavo nuo savęs kaimyną, ir šnibždėdavo Apsaugojimo Užbūrimus. O Antrasis vaikščiojo kartu su Būtybe iš Pragaro, ir pasakojo jai, kokie yra akmenų žemėje bei žuvų upeliuose pavadinimai. O naktį parodydavo Būtybei Žvaigždes. Būtybė iš pradžių jų bijojo ir drebėjo žiūrėdama į jas, bet Antrasis kaimynas sakė, kad jos yra geros. Ir Būtybė nebebijojo jų.
Bet vienąsyk Pragaro Valdovas surado jo pamestą Būtybę. Jis įėjo į Antrojo kaimyno namą ir liepė Būtybei eiti su juo. Būtybė sudrebėjo, atsigręžė į Antrąjį ir žingtelėjo prie Pragaro Valdovo. Ir tada pasakė žmogus Valdovui:
– Išeik!    
Ir tasai negalėjo neišeiti. Bet Būtybė negalėjo priešintis savo šeimininko šaukimui. Ir Antrasis išlaikė Būtybę prie durų, ir žvilgtelėjo į akis, ir pamatė jose begalinę liūdesį. Ir paklausė, kaip jis, Antrasis, gali sulaikyti Būtybę. Ji atsiduso ir pasakė, kad yra būdas, ir tik vienas. Bet ji apie tai nepapasakos: Antrasis numirs, jeigu taip padarys. Bet Antrasis reikalavo, laikė Būtybę iš visų jėgų, ir jam buvo skaudu, labai skaudu, kadangi Pragaro Valdovas visomis Pragaro jėgomis kovojo su žmogumi. O kovoti su visomis Pragaro jėgomis yra labai sunku. Ir pagalvojo Būtybė: „Jam skaudu. Jis padarė man daug gero ir nieko neprašė vietoj to. Kas jis mane paleistų ir nesikankintų, pasakysiu: vis vien jis neišbandys šio būdo“. Ir pasakė:
– Reikia pabučiuoti į lūpas, tuo tu mane priimsi į Žemės pasaulį.     
Ir tuoj pat žmogus pabučiavo Būtybę iš Pragaro į šlykščias, gleivėtas lūpas. Ir abu nukrito negyvi.
Tada nuėjo Pragaro Valdovas pas Pirmąjį kaimyną – o anas kaip tik baigė mūryti sieną tarp savo sodo ir kaimyno sodo, išrašydamas šią sieną šimtu užbūrimų. Pamatė Pirmasis Pragaro Valdovą, pradėjo šnibždėti Apsaugojimo Žodžius. O Pragaro Valdovas tik nusišypsojo, visas savo siaubingas iltis parodė. Pačią stipriausią maldą prisiminė Pirmasis kaimynas, perskaitė ją iki galo, o Pragaro Valdovas net nežengė žingsnio atgaI. Ir pasakė:
– Neturi to, kas duotų tavo žodžiams jėgą.
Pirmasis prieštaravo:
– Aš niekada nežudydavau, nevogdavau ir nemeluodavau, bijodavau padaryti ką nors neteisingą. Aš gerbdavau senoviškas knygas ir atlikdavau senoviškas apeigas. Negali būti, kad aš neturiu jėgos.
Nusišypsojo Pragaro Valdovas dar plačiau, dar baisiau parodė siaubingas iltis:
– Maža nežudyti ir nemeluoti. O tai, kad tu adoruoji senoviškus žodžius, pamiršdamas, kad perrašinėtojai juos iškreipė šimtą kartų, ir nuo pat Pradžios nė viena knyga negali įtalpinti visą Tiesą, – tai netrukdo tau būti mano teisėtu laimikiu.
Ir šūktelėjo Pirmasis kaimynas:
– Kaimynas mano abejoja daugeliu dalykų, jo kaltė stipresnė! Pasiimk jį!!!
Ir trečia Pragaro Valdovo šypsena buvo dar baisesnė:
–  Nenuodėmingas ieškantis Tiesos. Tavo gi nuodėmė yra pati baisiausia iš visų įsivaizduojamų Visatoje: tu negyvenai, nors tau buvo duota Gyvybė!
Ir nusinešė Pirmąjį kaimyną tiesiai į Pragarą.
O praėjus metams baltajame mieste didžiulės jūros, į kurią, kaip į veidrodį, žiūri Saulė bei Žvaigždės, pakrantėje gyveno lieknas jaunuolis. Jis mėgdavo vaikščioti žole, leisti rankas į šaltas bangomušio bangas, žiūrėti naktimis į Žvaigždes. Ir vakarais, kai visas miestas miegojo, pas jaunuolį dažnai ateidavo žmogus su kardu ir balta šarvuote, kuris nusileisdavo nuo Žvaigždžių. Ir tas žmogus buvo buvęs Antrasis kaimynas, o jaunuolis – buvusi Būtybė ir Pragaro.

Mums belieka duoti kai kuriuos paaiškinimus. Bjaurios Būtybės iš Pragaro pavidalu prieš žmones pasirodė negatyvi gyvenimo pusė, kurią Antrasis kaimynas priėmė negalvodamas. O Pirmasis priėmė tik gerą, šviesią pusę. Galų gale šis šventumo bei rafinuoto dvasingumo gynėjas pateko tiesiai į Pragarą. Jeigu atsižvelgti, kad gera Žemės gyventojų pusė yra susirūpinusi taip vadinamu dvasingumu būtent tokiu, atitrūkusiu nuo gyvenimo, pavidalu, tuo pačiu atsidėjusiai išganydama antrą pusę, būtent tokiu būdu didžioji dauguma atsiras visai ne ten, kur atsidėjusiai veržiasi.             

Taip, Dievas yra Gyvybė, visame Jos išsamume, kartu su niekybe ir nešvarumu. Priimant tik Gėrį, žmogus bando suskaidyti Dievą per pusę. Bet Dievas, kaip ir kiekvienas normalus žmogus, su tokia perspektyva kategoriškai nesutinka, todėl visus, kas bando padaryti iš savo Kūrėjo išpjovą, Jis siunčia į įkrovą kaip gamybinį broką. O ką gi liepsite Jam daryti?

Žmogus, būdamas Kūrinijos Karūna, apsikvailino tuo, kad atėjo į Žemę tik gauti, būdamas visiškai įsitikinęs, kad vertas tik pačio geriausio. Bet kriminalas ne tame. Dievas davė visai Esamybei viską, ką galėjo duoti nuo pat pradžios, kai įkvėpė į Visatą Gyvybę, reikia tik pasiimti ko tau reikia. Natūralu, kad atlikus tam tikrą, tik tau skirtą funkciją, kurios šerdis yra nepertraukiamas įsisąmonintas Pasirinkimas!

Nelaimė yra tame, kad žmogus nori gauti jau gatavą, ignoruodamas savo funkcijos atlikimą. Kaip įmoką, ekvivalentą, jis siūlo savo tikėjimą Dievu, mokslo ir technikos pažangą ir chimerą – socialinį teisingumą. Bet tikėjimas, nepatvirtintas įsisąmonintu Pasirinkimu ir jo kūrybine realizacija praktikoje – tai statika. Tam, kad išmokti daryti įsisąmonintą Pasirinkimą, pasiliekant dinamikoje, reikia įjungti neokorteksą ir pasijungti prie Dievo Kanalo. Tik šiuo atveju galima pradėti gauti tą vienintelį, ką turi Dievas kiekvienam iš mūsų ir ką Jis išduoda nelimituotai – nemokamus pasakinėjimus.

Yra alegorijoje dar vienas Būties aspektas, kurį Pirmasis apsunkino; tai požiūris į visas gyvas būtybes, kurias poetas pavadino „jaunesnieji mūsų broliai“. Problema net ne tame, kad žmogus negailestingai išstumia (išėda) juos nuo Žemės. Bet tai tik maža nuodėmė, neišvengiamas blogis. Jo nusidėjimas yra tame, kad jis kategoriškai nenori pripažinti jaunesniųjų brolių Sielas lygias savai. Ir tai ne tik nusidėjimas, o visiškas Sielų Evoliucijos, kuri yra visos Kūrinijos pamatinis akmuo, Idėja ir šerdis, atstūmimas. Tuo pačiu žmogus sustabdo savo Sielos Evoliuciją. Gyvybė yra duota, bet jis jos nepanaudojo!

Savaime peršasi dar viena alegorija, kurioje žmogus pareikalavo nuo auksinės žuvytės padaryti jį laimingu vienintelio noro išpildymo pagalba: „Padaryk taip, – pasakė jis, – kad pas mane viskas būtų“. Auksinė žuvytė atsakė jam kaip aidas: „Jau išpildyta, pas tave viskas buvo!“ Gaila tik, kad žmogus sužino apie tai atgaline data, post factum...

liečia Antrojo kaimyno bei Būtybės iš Pragaro žūtį, ji greičiausiai simbolizuoja Mirties žūtį Žemėje, nes tai nėra natūralu. Bet tai įvyks po to, kai žmogus į savo Sąmonę įleis Gyvybę pilnutinai, be jokių bandymų nukapoti ir nukirpti.

Atgal... Turinys Toliau...