Dao Kelias Apokalipsės laikotarpiu

Dao Kelias Apokalipsės laikotarpiu

Jūs paklausite: o prie ko čia Dao? Dalykas yra tame, kad mūsų Sistema pagal savo dvasią, lankstumą panaudojime, nesant joje ritualų ir dogmų, artimiausia yra prie Dao. Taigi, kas yra Dao?

Dao ir kinį kalbos reiškia „Begalinis kelias“ (Evoliucija). Kokią prasmę įdeda į Dao patys kinai – Dao kūrėjai, pasistengsime suprasti iš alegorijos.

Kas yra kelias (Dao alegorija)

Didysis Švarumas paklausė Begalybės:
– Ar tu žinai, kas yra kelias?
– Aš nežinau, – atsakė Begalybė.
Didysis Švarumas paklausė apie tai Neveikimo:
– Aš žinau, – atsakė Neveikimas.
– Jeigu tu žinai kelią, pasakyk, ar jis valdo likimus?
– Valdo.
– Kokie gi likimai pas jį?
– Iš tų, kuriuos aš žinau, gali būti kilnūs, gali būti niekingi, gali būti sujungti, gali būti suskirstyti. Štai likimai, kuriuos aš žinau.
Apie šiuos žodžius Didysis Švarumas paklausė Nepradinio:
– Kas gi iš jų yra teisus, o kas ne? Begalybė, su savo nežinojimu arba Neveikimas – su savo žinojimu?
– Nežinojimas yra gilesnis, o žinojimas smulkesnis, – atsakė Nepradinis. – Nežinojimas yra vidinis, o žinojimas – išorinis.
Ir štai Didysis Švarumas atsikvėpdamas pasakė:
– Tada nežinojimas yra žinojimas? O žinojimas – nežinojimas? Bet kas gi pažins nežinojimo žinojimą?
– Kelias yra negirdimas, – atsakė Nepradinis, – o jeigu girdimas, reiškia, ne kelias. Kelias nematomas: jeigu matomas, reiškia, ne kelias. Neįmanoma išreikšti kelią žodžiais; jeigu išreikštas, reiškia, ne kelias. Kas pažino beformį, kuris formuoja formas, supranta, kad neįmanoma pavadinti kelią... Tie, kas klausia apie kelią ir atsako apie jį, nežino kelio, – tęsė Nepradinis. – Tegul net klausantis apie kelią dar negirdėjo apie jį. Apie kelią negalima klausti, į klausimus apie jį nėra atsakymo. Klausantis apie tai, apie ką neįmanoma paklausti, užeina į aklavietę. Atsakantis į tai, į ką neįmanoma atsakyti, neturi vidinio žinojimo. Tas, kas neturi vidinio žinojimo, laukia klausimų, vedančių į aklavietę, išoriniame nestebi visatos, vidiniame nežino pirminio prado. Štai kodėl tokie neįkops į Vyresniųjų Brolių Sąjungos kalną, nekeliaus didžiojoje tuštumoje.             

Kaip matote, Dao, kaip ir Tiesos, teorinio argumentavimo nėra, viskas grindžiasi jausmais, įvaizdžiais, asociacijomis. Tokio būtinumo ir nebuvo. Išminčiai, pasiekę proto nušvitimo, pažinoję Tikrąjį Gyvenimo Prasmę, nesistengdavo perduoti savo patirtį žmonėms, nes visi žmonės negalėjo tapti atsiskyrėliais, o Sąmonės atsilaisvinimo nuo pririšimų kelias reikalaudavo būtent gyventi atsiskyrėliškai. Gyvenant toli nuo visuomenės, bendraujant su gamta, yra žymiai lengviau pakeisti save. Pojūčiai, kuriuos sukelia gamta, paveikdama žmogų, lavina Sielos jautrumą ir išmintingumą dešiniojo pusrutulio vystymosi bei neokortekso įjungimo dėka. Gautas per intuiciją žinias atsiskyrėliai, jogai, vienuoliai iš karto įdiegdavo į praktiką, iškristalizuodami jas įvaizdžių ir pojūčių lygmenyje, be žodinės formos, kas duodavo galimybę lipti aukštyn evoliuciniais laiptais.

Tai buvo žinios neprieinamos paprastiems žmonėms (gyvenantiems visuomenėje) dėl atsiskyrėlių tolumos nuo šiandienykščių sociumo poreikių (dėl iškritimo iš realybės) – dėl jų nereikalingumo. Faktiškai atsiskyrėliai iškrisdavo iš Evoliucijos. Galu gale išminčiai gyvendavo savo gyvenimu, o prastuoliai – savo. Tuos, kurie norėdavo pažinti Tiesą, priimdavo mokytis. Iš tokių mokinių buvo reikalaujama tiksliai dubliuoti ir vykdyti viską, ką darydavo mokytojas. Ar pasieks mokinys nušvitimo ar ne – tai jau jo reikalas, jo problema.

Jeigu Siela yra pasiruošusi priimti Tiesą, mokinys ją pažindavo; jeigu ne, reiškia, Tiesa visam laikui likdavo jam uždara. Nebuvo tikslaus Tiesos apibrėžimo. Niekas jos negalėjo suprantamai paaiškinti. Tam, kad nors kiek perduoti savo žinias, buvo sugalvotos alegorijos. Taip ir pradėjo manyti, jog Tiesa žodžių pagalba neišreiškiama, ją galima perduoti tik per alegorijas. Mūsų aforizmai ir anekdotai taip pat atspindi objektyvius gyvenimo dėsnius, bet iš jų mažai kas mokosi. Taip ir alegorija, ją išklausydavo ir tuoj pat pamiršdavo. Todėl alegorija egzistuodavo savaime, atskirai, o realus žmonių gyvenimas – taip pat savaime, atskirai.   

Apmokymo esmė

Mokinys kreipėsi į mokytoją:
–  Tu pasakoji mums istorijas, bet nepaaiškini, ką jos reiškia. Kodėl?
Mokytojas atsakė:
– O kai tu eini į turgų nusipirkti apelsinus, ar prašai pardavėjo, kad jis paragautų juos vietoj tavęs, palikdamas sau tik luoba? 

Būtent dėl šių priežasčių Jėzaus Kristaus mėginimas apšviesti žmones, duoti jiems tikslius orientyrus Tiesai turėjo tokią liūdną pabaigą. Žmonių Sąmonė nebuvo paruošta pažinti Tiesą ir negalėjo priimti alegorijas kaip orientyrus gyvenime. Matyt, šiame yra paslėpta minios,  nukryžiavusios Kristų, nesupratimo ir suerzinimas priežastis. „Kas yra protas? Visų žmonių beprotybė. Kas yra beprotybė? Vieno žmogaus protas“ (L. Biornė[58]).

Deja, visas išminčių šviečiamasis darbas buvo nuvedamas prie šviesios ateities apdainavimo, ditirambų išliejimo jos atžvilgiu. Jie bandydavo duoti žmonėms ateitį, apeidami dabartį, juo labiau, kad žmonėms tai patikdavo ir jie labai to aistringai troškė, norėjo tuo tikėti. „Viltis yra meistrė falsifikuoti Tiesą“ (Baltazaras Grasianas[59]).

Toliau tokių neįmantrių tezių pagrindu buvo organizuotas visas darbas su elektoratu, parapijiečiais, piliečiais, pavaldiniais. Šviesuolių nelaimė buvo tame, kad jie mėgindavo danešti žmonėms žinias, suprantamas tik jiems patiems. Išminčiai jas jausdavo, bet perduoti, įgarsinus suprantama žmonėms kalba, nemokėjo. Nesupratimo problema buvo išminčių atitrūkime nuo žmonių poreikių ir lūkesčių. Gyvenimas atsiskyrėliškai formuoja siekimus ir požiūrius, tolimus nuo visuomenės požiūrių. Atskleidus savo Sąmonę, išminčiai buvo aukštesniuose Evoliucijos Lygiuose ir negalėjo, nemokėjo nusileisti iki parasto žmogaus išmanymo. Jie kalbėdavo skirtingomis kalbomis. Tam, kad įsitikinti, kad tai yra taip, perskaitykite Jelenos Blavatskajos „Slaptąją doktriną“. Parašyto joje praktiškas tas pats, kai ir mūsų knygose, tik ką jūs ten suprasite – atskiras klausimas.

Savo evoliucinį kelią išminčiai praėjo už sociumo ribų. Kitaip ir negalėjo būti. Jei jie išdrįstų tai padaryti, neišeidami iš visuomenės, ji juos sunaikintų. Šios aplinkybės negalima suprasti kaip eilinį žmogaus laukinumo pabrėžimą. Žmogus aklai kopijuoja gyvosios gamtos išlikimo programas. Joje visi jauni palikuoniai, pagal kokius nors parametrus skiriantys nuo savo tėvų, turintys kokį nors išsigimimą, turi būti negailestingai sunaikinti. Ir jeigu gamtoje tai yra viena rūšies patvarumo, išlikimo sąlygų, žmogaus lygmenyje tai jau yra konservatizmas ir Evoliucijos sustabdymas.

Faktiškai žmonės, pažadinę savo Sąmonę, lavinantys neokotreksą, jau priklauso kitai koordinačių sistemai, gyvena kitame Matmenyje, naujoje civilizacijoje. Jiems atėjus iš kito pasaulio, juos ir priima kaip ateivius iš kitos planetos, paprasti žmonės jų beveik nesupranta. Taip ir gavosi. Žmonės, gavę šias žinias, pavertė jas Šventraščiais ir nesugebėjo panaudoti savo gyvenime. „Mums patinka žvilgtelėti per ribas, kurių neketiname pažeidinėti“ (Samuelis Džonsonas[60]). Genialų kūrinį žmonės suprato, bet visiškai kitaip, taip, kaip jiems norėtųsi ir kaip buvo prieinama. Atsirado ritualai, apeigos, tradicijos. Jų lygmeniui – tai norma, jų nesuprastų Tiesų traktavimas.

Mūsų Sistema duoda kelią nušvitimui, ir ją gali panaudoti kiekvienas, neišeidamas į atsiskyrėlių būstą. Kad ją gauti, mums reikėjo, begyvenant sociume, neišjungiant iš civilizuotos visuomenės gyvenimo, praeiti atsiskyrėlių kelią. Ant keik tai yra sunku – neįmanoma papasakoti. Bet tik tokiu keliu buvo galima įgarsinti iki šiol neišreikštą Tiesą. Viskas yra todėl, kad mes, žmonės, kurie praėjome šį kelią, ėjome ne pavieniui. Mūsų pasekėjai ir bendraminčiai, kurie pasijungia prie Sistemos, yra, iš vienos pusės, stimulas neleidžiantis mums sustoti, o iš kitos pusės – lygiagrečiai su mūsų Sąmonės išplėtimu jie nedavė mums atsitraukti nuo Tiesos supratimo – paprasto, nežinančio žmogaus atžvilgiu. Patikėkite, tai vienintelis būdas, kad Žmonija gautų Tikrąsias Žinias!

Sistemoje pirmą kartą per daugelį tūkstantį metų duotas paprastas Tiesos apibrėžimas ir jos pažinimo būtinumas. Technologijos, duotos joje, palaipsniui perveda žmogaus pasaulėjautą iš jo praeities į dabartį, o per jį – į ateitį. Idėja yra labai paprasta: nepastačius savo dabarties, neturėsi geros ateities. Žmogus, aprūpintas mūsų Sistemos žiniomis, panaudodamas jas, sąmoningai valdys savo gyvenimą visuose Būties aspektuose bei pasireiškimuose. Sistemoje nėra vietos ritualams, apeigoms, tradicijoms, dogmoms. Ji keliaklupsčiauja tik prieš sveiką protą, prieš žmonių, einančių Tiesos link, darbą ir gyvenseną.

Sistemos atsiradimo priežastis – jos aštrus būtinumas, pageidaujamumas ir šiuolaikiškumas. Ji negalėjo neatsirasti. Tokiu būdu sveikos jėgos sergančiame organizme kovoja už jo išlikimą.


[58] LudwigBiornė (Börne,1786 – 1837), vokiečių rašytojas.

[59] Baltasaras Grasianas (Gracián y Morales,1601 – 1658), ispanų rašytojas, filosofas ir literatūros teoretikas, jėzuitas.

[60] Samuelis Džonsonas (Samuel Johnson,1709 – 1784), Švietimo amžiaus anglų kritikas ir poetas. 

Atgal... Turinys Toliau...