Kaip elgiasi mokslas ir religija Asmenybės Harmonizavimo Sistemos atžvilgiu?

Kaip elgiasi mokslas ir religija Asmenybės Harmonizavimo Sistemos atžvilgiu?

Kol kas niekaip, kadangi nė nenujaučia, nes mes jiems dar nepranešėme. Be to jiems ne iki mūsų: jie yra susirūpinę tuo, kaip išgelbėti Žmoniją. Pratarmėje buvo pasakyta, kad duoti Sistemą kam nors recenzuoti, be jos praktinio paties recenzento įsisavinimo, be patikrinimo savyje – yra tuščias reikalas! Nė vienas normalus mokslininkas (o juo labiau – dvasininkas) nepatikės, kad žmogus gali tapti savęs šeimininku ir įgauti nemirtingumą Žemėje – štai taip lengvai, už dyką, be kieno nors sankcijos!   

Ir jie bus savotiškai teisūs – nei mokslas, nei religija savo resurso pagalba nesugebėjo duoti tą žmogui! Reiškia, patvirtindami mūsų teisumą, jie savarankiškai pasirašys savo neteisumą! Kaip jūs suprantate, jiems toks žingsnis prilygstamas nuosprendžio sau pasirašymui. Reiškia, to niekada neatsitiks!

Bet tai požiūris į situaciją žmogaus su 2 – 5 procentų Sąmone požiūriu, todėl ir mokslo, ir religijos požiūriu – viskas yra absoliučiai teisingai ir sąžiningai! Tai yra kalba čia neeina apie kažkokį išankstinį nusistatymą, apgaulę arba nešvarumą mūsų atžvilgiu iš minėtų institucijų pusės.

Koks yra mūsų požiūris? Mes manome, kad mūsų Sistema jokių būdu nežemina ir neužbraukia nei mokslo, nei religijos reikšmingumo Žmonijai, kadangi natūraliai išplaukia iš jų! Iš to išplaukia, kad Asmenybės Harmonizavimo Sistema yra ne tik mūsų ir Dievo Pasaulio sumanymas, bet mokslo bei religijos. Ar šie tėvai panorės pripažinti pernelyg savarankišką vaikelį savu arba pavadins jį pavainikiu – nežinia. Su tėvais visko būna.

Kaip mes patys žiūrime į mokslą ir religiją? Su pagarba! O kaipgi dar galima žiūrėti į savo vaikystę ir jaunystę? Kažką prisiminsi su šypsena, kažką – su negrįžtamai nuėjusio praeities pasiilgimu, o apie kažką net nesinori prisiminti... Žiūrėti į praeiti galima bet kaip, bet neįmanoma ją nei perbraukti, nei išmesti iš savo atminties! Vienas protingas žmogus šio atžvilgiu pasakė: „Kas iššaudys į praeitį iš pistoleto, į tą ateitis iššaudys iš patrankos!“ Mes, kaip jūs jau supratote, dedame daug vilčių į ateitį, todėl ir su praeitimi nesusipykstame!   

Vienoje dainoje yra geri žodžiai: „Nepasakysi sūnui: pasilik mažas, sūnus nepaklausys – ir bus teisus“. Bet sūnus nepaklausys tėvų ir daugelyje kitų dalykų, pragyvens savo gyvenimą saviškai, ir bus visiškai teisus. Kas liečia tėvų ir vaiko savitarpio santykius, Būties Trilypumo požiūriu motina bei tėvas yra kraštutiniai Dvilypumo taškai, o vaikas yra jų trečioji, dinamiška komponentė, kuri juos jungia. Taip ir mūsų Sistema faktiškai jungia kraštutinius Dvilypumo taškus – mokslą ir religiją (Materiją ir Dvasią), jokių būdu neatmesdama jų.

O tai, kad žmonės, atsidėję mokslui ir religijai, turi savo Sąmonės diapazoną 2 – 5 procentų apimties (nors ir visokeriopai atsitveria nuo paprastųjų mirtingųjų), patvirtina visos mūsų knygos pačiu savo egzistavimo faktu! To, kas vyksta su Pasauliu ir Žmonija, analizė, kurią atlikome mes su Dievo Pasauliu, pilnutinai grindžiasi duomenimis, gautais iš žiniasklaidos ir Biblijos. Pagal idėją, panašią analizę, su išvadomis ir praktinėmis rekomendacijomis, mokslas ir religija turėjo atlikti dar prieš šimtą metų.

Tačiau šį darbą turėjome atlikti mes, paprastieji mirtingieji, nepriklausantys minėtam luomui! Sunku patikėti, bet tai yra taip. Mes susidorojome su darbu, nepakeliamu milijonams specialistų, kurie atsidėjo tam. Kame yra tokio  jų triuškinančio pralaimėjimo priežastis? Tik tame, kad mes išdrįsome išeiti už mokslo bei religijos nustatytų ribų (už Žmonijos komfortinės zonos ribų). Nusivylę jais, mes kreipėmės į aukštesnis instanciją – į Dievo Pasaulį, niekuo nepažiesdami juridinių kanonų!

Europos piliečiai, neradę gynybos iš savo šalių teisėtvarkos organų bei organizacijų pusės, kreipiasi pagalbos į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre kaip į paskutinę instanciją. Mes gi su savo „prašymu“ nuėjome dar aukščiau, kur ir radome pagalbą, palaikymą ir supratimą! Mūsų nelaime tik tame, kad pirmieji išdrįsome padaryti tokį žingsnį, išdrįsome atsistoti iš apkaso pilnu ūgiu, kai visi aplinkiniai „pabruko uodegą“. Drąsaus žmogaus ir kulka bijo, ir drąsaus ir durtuvas nepaima! Kaip atlyginimą, vien tik už drąsybę, kaip ir priklauso, gavome priėjimą prie Tiesų bei teisę Žodžiui, kadangi vienas žmogus kartu su Dievu sudaro daugumą. Šią teisę mes ir realizuojame „Slaptojoje Doktrinoje“.

Jeigu atsižvelgti, kad „Mokslas – tai nepažintojo studijavimas, viskas kita – mokslo ir technikos pažanga“, ir pridėti prie šio visą tą nepažintąjį, ką mes išdavėme tik šioje knygoje, tada „Slaptąją Doktriną“ reikėtų sukeisti vietomis su mokslu! Na, dievai jo nematę, nuoskaudų nesuskaičiuosi... 

Per 12 metų aktyvaus darbo mes sugebėjome išplėsti Sąmonę iki 100 procentų, pakeldami jos matmenį iki 3,98,  ko pasekmėje pradėjome matyti visus procesus priežasčių ir pasekmių ryšių dinamikoje! Būtent to dėka mums pavyko susisteminti ir subendravardiklinti žinias apie žmogų, apie Pasaulį ir apie situaciją, kurioje mes visi atsiradome.

Žmogui, žinančiam bendrą paveikslą, išėjimo iš krizės technologija peršasi pati. Kodėl tokios galingos institucijos, kaip mokslas bei religija, nesugeba to padaryti? Tik todėl, kad jie yra du kraštutiniai Būties Dvilypumo taškai, o tai reiškia, kad jie yra statika. Todėl duoti Žmonijai bendrą, tikrąjį įvykių paveikslą jie negalės niekada – jiems tai nepriklauso pagal rangą! Tai objektyvi realybė, ir su ja ginčytis neįmanoma.

Todėl atlikti šios misijos, kurią jie uždėjo sau, jie nesugebėjo ir jau nebesugebės! Kaltas yra žmogaus faktorius. Nurodytų institucijų pririšimas prie negyvų Dvilypumo taškų negali duoti žmogui, kuris atsidėjo mokslui arba religijai, jokios galimybės pažadinti savo Sąmonę ir išplėsti jos diapazoną virš standartinių 2 – 5 procentų, nors ir padeda lavinti erudiciją bei intelektą. 

Tai ne kaltė, bet žmogaus bėda! Dar kartą pabrėžiame, kad išsilavinimas, erudicija, religingumas, prisidėjimas ir dalyvavimas bet kuriose mokyklose, doktrinose, žiniose, be sąmoninimo – tai tik ritualai (keliavimas į šventąsias vietas, chadžas)! Žmogus, taip sakant, „atsižymėjo“, „atvaizdavo tarnybą“ materialiajame pasaulyje, ignoruodamas vertikalės – Tikrųjų Tiesų (savo Jėzaus), Dievo ir Evoliucijos – interesus. O kad tai jam brangiai apseina – nieko jau nebejaudina ir nebedomina!

Priekabingas skaitytojas pareikalaus satisfakcijos – paaiškinimų, kadangi yra padaryti vieši pareiškimai. Ir bus teisus, prispausdamas prie sienos žmogų, padarantį tokius išpuolius, paprastu klausimu: „O kur faktai?“ O faktus gerbiamas skaitytojas suras iš naujo perskaitydamas pirmąjį skirsnį! Praktiškai visas mūsų Sistemos teorijos ir praktikos argumentavimas grindžiasi moksliniais pasaulinio lygio atradimais ir pasiekimais, o taip pat Biblija! Bet kaip paaiškėjo, niekam, išskyrus mūsų, iki šiol į galvą neatėjo paprasta mintis – sujungti šias padrikas, diskretines žinias ir atradimus į vieningą paveikslą ir pasistengti gauti iš jų praktinę naudą! Tai liečia ir „Bangų genetiką“, ir „Ketvirtąją Sąmonės būseną“, ir daugelį kito. Su šiuo darbu plūkiasi mokslininkų bei tyrinėtojų armijos, o praktinę jų atradimų realizavimą padarė žmonės, visiškai nutolę nuo mokslo!

Mes susirašinėjame su mūsų knygų skaitytojais ir su žmonėmis, pajungtomis prie Sistemos. Ypač neduoda jiems ramybės mūsų pirmavimo laurai daugelyje krypčių, apie kurias mes pareiškėme be bereikalingo kuklumo. Kartais laiškuose pasitinka tiesiog genialios sentencijos. Vienas mūsų skaitytojų pareiškė, kad tiesiog sekančią: „Jūs rašote apie tą patį, apie ką rašo kiti autoriai, skirtumas tik tame, kad jūs duodate praktinę dalį. Kuo gi jūsų pirmavimas pasireiškia?“

Mums belieka tik skėstelėti rankomis, susigraudinti  ir apsiašaroti! Geri žmonės, būtent apie tai mes jums pastaruosius septynerius metus ir kalbame. Visi autoriai Žemėje, nepriklausomai nuo žanro, rašo apie tą patį – apie gyvenimą. Mes – ne išimtis. Tik žmonės mato parašytame tik informaciją kaip tiesos pateikimo priemonę. „Žinias dažnai painioja su informacija. Kadangi žmonės ieško duomenų arba pergyvenimų, bet ne žinių, jie jų neranda. Tas, kas yra pasiruošęs Žinioms, negali išvengti jų suvokimo. O Žinių perdavimas nepasiruošusiam jas suvokti – neįmanomas“ (Saidas Nadžm ad-Dinas).

Erudicija ir informuotumas duoda žmogui atsakymą į klausimą „Kas?“ Žinios skiriasi nuo informuotumo tik tuo, kad duoda atsakymą į klausimą „Kaip?“, tai yra moko žmogų spręsti savo problemas praktinėje plotmėje. Pasistengsime nuraminti gerbiamus oponentus, kurie pasiruošė išlieti į mus tokių prieštaravimų masę: „Bet religija pamoko mus gelbėti Sielą, o mokslas padeda spręsti praktinius gyvenimo materialiajame pasaulyje klausimus“. Taip, bet, spręsdamas išvardintų institucijų pagalba vieną problemą, žmogus atsiranda prieš šimtą naujų, dar labiau neišsprendžiamų, reiškia, tai ne sprendimas, o nuvedimas nuo sprendimo?! Žmones nuramina ir duoda vilčių tik tai, kad tokioje situacijoje atsidūrė visa Žmonija. Ir jie protingai mano, kad Tikroji, išganinga bus tik ta informacija, kurią suvoks ir įvertins didžioji daugumą ir kuri būtinai bus palaikyta mokslo bei religijos. Būtent su tokiu matu jie žiūri į mūsų Sistemą.

Išgvildenus klausimą tampa aišku, kad panaši taktika ne kas kita, kaip apsigaudinėjimas ir vylingumas. O vylingas nelabasis tuo ir pasireiškia, kad kalba tik teisingus žodžius, kartodamas kaip priedainį tezę apie žmogaus didingumą ir apie jo misiją Žemėje. Ir kur mes su jumis atsidūrėme su šiomis dainomis? Teisingai, baloje! Tam, kad nuvesti jus atgal, mokslas ir religija turi viešai gailėtis už nuodėmes. Kaip jūs manote, ar jie sutiks? Nieku būdu! Reiškia, tikroji doktrina bus ta, kuri pripažins Žmonijos buvimo baloje faktą ir pasiūlys išsigabenti iš jos pavieniui, nelaukiant kol vylingas nelabasis – minios stabas – staiga susiprotins ir nuves mus atgal!  

Galime jus užtikrinti – ir abejotina, kad atsiras norinčių prieštarauti, kad mūsų informacija neturi tikslo padidinti jūsų informuotumą bei erudiciją, mes duodame praktiką, priverčiame dirbti su savimi. Toks požiūris daugeliui nepatinka, nelabasis vis viena yra meilesnis, todėl žmonės lieka ištikimi jam, labiau vertindami slėptis už tuščių kalbų širmos!

Su mūsų kietumu ir kategoriškumu taip pat viskas yra paprasta. Mes jau randamės Gyvybės Sraute, todėl pasisakome jo vardu. Šis Srautas ne visada būna ramus, šiuo metu tai audringa kalnų upė. Sportininkai – „ekstrimo“ mėgėjai, patirdami nesėkmę po plukdymo tokioje upėje, niekada nekaltina upės žiaurumu ir neprakeikia upės slenksčių bei akmenų, kurie pervertė jų valtį. Jie pripažįsta savo nesėkmių priežastį savo nepasiruošimą ir sulėtintą reakciją. Mūsų Sistema leidžia praeiti šį audringą etapą vienoje valtyje – vienoje komandoje su mumis. Pratempsite gumą dar truputį – reikės praeiti jį patiems, vytis pavieniui!

Kad patvirtinti pasakytą, siūlome susipažinti su vieno iš skaitytoju laišku:

„...Ir dar porą pastabų bei pageidavimų. Septintame skirsnyje į klausimą „Kaip elgiasi mokslas ir religija Asmenybės Harmonizavimo Sistemos atžvilgiu?“ jūs atsakėte: „Kol kas niekaip, kadangi nė nenujaučia, nes mes jiems dar nepranešėme. Be to, jiems ne iki mūsų: jie yra susirūpinę tuo, kaip išgelbėti Žmoniją“.

Noriu pažymėti, kad čia jūs klystate. Man bevaikščiojant Internete, aš ne kartą susitikdavau su bjauriausia bažnyčios veikėjų neapykanta jums, jūsų knygai ir Sistemai. Aišku, jus ten vadindavo velnio išperomis, Šėtono įsikūnijimu ir šaukdavo sudeginti ne tik jūsų knygas, bet ir jus pačius gyvus, viešai, kad kiti nebenorėtų. Tačiau nėra blogio be gėrio. Man perskaičius šį bejėgiško pykčio pašėlišką klyksmą, aš susidomėjau: ką ir už ką ruošiasi sudeginti šiuolaikiniai inkvizitoriai? Taip aš susipažinau su jūsų knyga.

Taip pat manau, kad tolimesnio darbo eigoje jūs galėtumėte, atsakydami į kaltinimus dėl nekuklumo, pasiremti D. I. Mendelejevo pavyzdžiu, kai jis, atradęs savo Periodinę elementų lentelę, be bereikalingo kuklumo pranešė apie tai visam mokslo pasauliui. Mokslininkas išsiuntė savo straipsnį į visus mokslinius žurnalus ir pagrindines pasaulio mokslo akademijas. Jis paaiškino savo veiksmus ne tiek savo asmeniniais interesais, kiek susirūpinimu Rusijos prioriteto pasaulinės reikšmės atradime užtikrinimu.

Jūsų atradimai, mano požiūriu, ne mažiau reikšmingi. Ir atsižvelgiant, kad Rusija – tai dvasingumo centras arba dvasingumo motina (nepamenu tiksliai, kaip yra parašyta jūsų knygoje), „nekuklumas“ pateisintas jau tuo, kad „užregistruoti paraišką“ dėl Rusijos prioriteto jūsų atradimuose“.

Kaip matote, laiškas patvirtiną viską, kas yra išdėstyta knygoje. Iš tikrųjų Apokalipsė – tai apdangalų nuėmimas, tame tarpe ir nuo žmogaus bei jo sukurtų struktūrų. Mes, savo apmąstymais apie Dievą kaip apie gyvą, konkretų Žmogų nuėmėme nuo žmonių ploną dorovingumo apnašą, avino kailį arnoto, sutanos arba profesoriaus mantijos pavidalu, kailį, kuris laikydavosi ant segtukų-priesakų. Tik apnaša išgaravo, kai su visu savo grožiu atsirado žvėriškas žinduolių smegenų išsišiepimas.

Tokiu atveju visai nepasirodo keista žmonių, kurie „tarnauja Dievui“ ne iš baimės, o kaip sąžinė liepia, moko parapijiečius gyventi pagal Jo priesakus. Maža to, buityje jie – gerbiami ganytojai, pavyzdingi šeimos žmonės ir mylintys tėvai. Prieš mus ne kas kitas, kaip vilkas avino kailyje, o pagal religinę terminologiją – pats Gundytojas. Dievas jam yra žaisliukas krucifikso pavidalu ir savęs išreiškimo būdas. Gyvas Dievas jam ne tik nereikalingas, bet ir sukelia didelį pavojų.

Antrojo Atėjimo atveju Dievas iš karto uždarys visas religijas, kadangi Dievas, kurio valdžia grindžiasi žmogaus, esančio Gundytojo valdžioje, subjektyvaus suvokimu, bet ne objektyviais dėsniais, – tai ne Dievas, o dievaitis!

Atgal... Turinys Toliau...